Ji apsirengusi kukliai – paprastu oranžiniu kašmyro vilnos megztinuku aukštu kaklu. Su nėriniuotais peršviečiamais naktinukais ir dešimties centimetrų aukščio baltais „kablais“ pozuos tik tada, kai to ims maldauti žurnalo fotografas.
„Jeigu moters kūnas gražus, reikia jį ir kitiems parodyt. Jums juk pasisekė – turite vyrą, kuris supras, kad norite išsireikšti“. Tada ji atsipalaiduos ir, išgėrusi trečiąją taurę baltojo vyno, švystels iš po savo peršviečiamo chalato vakar kruopščiai nudepiliuotą koją.
Tačiau dabar jos tiesiog draugiškai prie kavos šnekučiuojasi su žurnaliste apie gyvenimą. „Štai tu ir atsiplėšei nuo savo vyro! Kam tau tiek plėšytis – juk galėtum būti tik graži namų šeimininkė“ – net išpūtusi akis žavisi jos pasiekimais žurnalistė. Atrodo, kad nuoširdžiai. Nors koks skirtumas, jeigu ir nori įsiteikti – vis tiek bus geras interviu. Iš jo matysis, kad ji jau nėra savo turtingojo vyro šešėlyje. Kai per televiziją ėmė vesti laidą apie būrėjas, jai ėmė sektis – gal todėl, kad visos būrėjos dabar jai siunčia gerą energiją.
Ši istorija – pusiau išgalvota ir tenepyksta tos, kurios save joje atpažino. Anądien kavinėje sklaidydama žurnalus pastebėjau – juose nuolat rašoma apie turtingas, gražias ir neva veiklias moteris. Tas, kurios iš paskutiniųjų plėšosi, mėgindamos atsiplėšti nuo vyrų šešėlių.
Jau nebe tie laikai, kad ant žurnalo viršelio šypsotumeisi vien todėl, kad esi turtinga ir graži. Dar turi kažkuo būti. Formulė „Kuo daugiau pinigų turiu, tuo mano veikla yra svarbesnė“ dar tebegalioja. Būrelį „lambordžinių“ turinčio milijonieriaus žmona bus įdomi ir tuo atveju, jei pins kokias nors šiaudų „kašeles“. O jei kišenėj vėjai švilpauja, tada jau turi užsikabint ant kaklo bent auksinį teatro kryžių.
Bet jei nesi nei labai turtinga, nei labai talentinga, tada gali sekti mano patarimais. Išmintinga moteris visada žino vieną taisyklę, eidama į viešumą – apsinuoginti reikia nei per mažai, nei per daug. Ir kalba čia eina ne apie krūtinę ar užpakalinę kūno dalį. Mielos moterys, pakalbėkime apie tai, kaip žurnalams reikia apnuoginti savo sielą.
Pirmiausia būtina sugriauti populiarius mitus.
Pirmas mitas: „Aš per mažai graži“
Patikėkite – grožis yra ne tavo, o stilisto problema. Tave nudažys, iškedens „kudlas“ ir atrodysi kaip po plastinės operacijos. Žurnalams nereikia moterų, kurios visiems gražios – tada skaitytojai neturėtų dėl ko ginčytis.
Kai kam graži Inga Paksaitė, kai kam – Vaida Skaisgirė ar Agnė Jagelavičiūtė. O kai kurioms skaitytojoms patinka raukti nosį ties kiekviena nuotrauka ir komentuoti: „O, kokia šita baisi“. Arba „Nu ir subinė, eik tu sau, nenorėčiau tokios“. Daug kas dėl to ir skaito, kad pakeltų savivertę, nes tos bobos iš žurnalo tokios baisios.
Drąsiai eik į pasaulį, atstačiusi savo plokščią krūtinę. Jei kuklinsies, fotografui reiks daug vargti. Patikėk, į tavo grožį jam nusispjaut. Jis nori kuo greičiau pagaut gerą kadrą, nusipirkt kavos išsinešimui ir sutraukt cigaretę.
Antras mitas: „Aš neturiu ką pasakyti“
Taip, pati nuobodžiausia pašnekovė yra ta, kuri vis teisinasi, kad neturi ką pasakyti. Suprask – žurnalistei nėra jokio skirtumo, ar tu pasakosi apie savo romantišką vyrą, kuris tau rytais atneša į lovą kavos, kad galėtum ja praskalauti savo nevalytus dantis. Gali entuziastingai šūkčioti apie tai, kad dar lauki savo svajonių princo. Arba ramiu tonu dėstyti, kad nebelauki ir tau prasmingiau atrodo vaikų namuose lankyti vienišus vaikus. Svarbiausia, kad kalbėtum rišliai ir turėtum humoro jausmą – kartais sugebėtum pasišaipyti iš savęs.
Amžinatilsį Galina Dauguvietytė dėmesį prikaustydavo kalbėdama net apie orą. Todėl, kad mokėjo pasišaipyti iš savęs. Ji galėjo pasakyti: „Esu kaip karvė, labai mėgstu valgyti salotas“, ir visi plodavo. Daug svarbiau mokėt kalbėt, o ne turėt ką pasakyti.
Trečias mitas: „Moterų žurnalams interviu duoda tik kvailės“
Tikėk tuo, jei taip geriau jautiesi. Tačiau dauguma moterų slapta norėtų vieną gražią dieną sulaukti žurnalistės skambučio: „Mes jumis domimės kaip garsia menininke, ką tik surengusia nuostabią fotografijų iš Indijos pamoką. Norėtume susitikti prie kavos puodelio ir pasikalbėti apie moteriškumo ir vyriškumo sampratą Azijos šalyse“. Jos norėtų apsirengti savo gražiausiu gėlėta plazdančia suknele iš „Humana“ ir visai Lietuvai išsakyti savo ypatingai kūrybiškas mintis.
Svajingų dainuojančių, tapančių ar keliaujančių moterų žurnalų puslapiuose kartais atsiranda. Jos reikalingos kaip kontrastas „svarovskiais“ žibančioms damoms. Turbūt matei fotosesijų, kuriose išgražintos manekenės pozuoja apleistose traukinių stotyse ar piktžolėmis apaugusiuose griuvėsiuose? Skurdo fone geriau matosi, kokie nauji yra jų demonstruojami rūbai. Visokios menininkės hipės taip pat reikalingos, kad jų fone skaisčiau žibėtų svarovskiais pasipuošusios damos.
Nelabai malonu, kad esi tik fonas. Tačiau jūs gali tuo pasinaudoti ir parduoti savo polėkį. Žiūrėk, po kelių interviu tos svajingos menininkės jau organizuoja savo namuose tapybos plenerus. Kviečia į tuos meno vakarėlius turtingas verslininkų žmonas ir TV laidų vedėjas. Šios ateina, nes joms pasako – ateis fotografų iš žurnalo. Fotografai ateina, nes jiems pasako, kad bus garsių moterų.
Ketvirtas mitas: „Reikia pažinčių, kad pakliūtum į tokį žurnalą“
Nebūk kvaiša. Tuose vakarėliuose moterys ne bendrauja, o dirba. Bendrauti jos eina į masažo kabinetą, jogos studiją ar pas psichoterapeutą. Ten skundžiasi savo pervargimu ir pagaliau pasijunta išklausytos. Vakarėliuose draugų nėra. Jei nori įsiplakti į tą elito kokteilį, tapk niekuo. Būk ta, kuri išklauso kitus. Tada visi norės su tavimi būti, nes būsi „faina“.
O kai jau pateksi į kadrą šalia kokio nors M.Petruškevičiaus ar net J.Statkevičiaus, tada jau galėsi atsikleisti savo maištingąją prigimtį. Šokt nuoga ant stalo, visus laistydama šampanu. „Netyčia“ paviliot svetimą vyrą.
Kai jau būsi žinoma kaip skandalistė, galėsi prisistatyti bet kuo – dizainere, stiliste, manikiūrininke, interjero dizainere ar floriste. Žurnalistės nuolat skambins, nes žinos – tu gali ant popieriaus iškloti visą asmeninį gyvenimą. Iki šiurpių detalių – pavyzdžiui, kad jūsų vyras nuolat pridergia klozetą.
Penktas mitas: „Žurnale reikia pasakoti apie asmeninį gyvenimą“
Kas čia jau tokio slapto, kad tris kartus ištekėjai, o dabar jau ir santykiai su paskutiniu vyru kliba? Juk apie tai guodiesi visoms draugėms, o pergėrusi vyno, gali viešai jį išvadinti idiotu „feisbuke“. Tačiau kažkodėl nenorėtum, jog žurnalistė tavęs klaustų, ar vyras rytais pavedžioja šunį. Esą, tai labai asmeniška, o juk saugai privatumą.
Duosiu tau patarimą. Pamiršk, kad išvis turi privatumą, ir niekada nereikės sukti dėl jo galvos. Visos tos tavo „nuoširdžios“ istorijos apie santykius yra melas, kurį meluoji pati sau. Argi nepastebi, kad tavo protas nuolat perkuria praeities įvykius – taip, kaip tau atrodo gražiau? Tai kur čia tiesa tose mintyse? Ar esi tikra, kad po pusmečio apie tuos pačius įvykius tebegalvosi taip pat?
Atsipalaiduok. Nesistenk pasakoti „teisybės“. Sukurk ką nors, ko reikia žurnalistams. Atsakyk į tuos absurdiškus klausimus: „Kiek laiko būnate namie?“, „Ar vyras pagreitino vaiko gimimą?“, „Ar jis nenori turėti su jumis daugiau vaikų?“, „Dėl ko jūs pykstatės?“, „Ar nesijauti prispausta po padu?“ Ir palik viską ramybėje, net neprašyk, kad atsiųstų peržiūrėt tekstą.
Pasijuok iš savęs – taip, kaip darydavo G. Dauguvietytė. Visai nesvarbu, ką jūs sakai. Svarbu, kaip sakai. Jei būsi rami ir džiaugsminga, duodama interviu, tada net nebereikės per daug apnuoginti krūtinės. Įvyks stebuklas – būsi įdomi žmonėms pati savaime. Galbūt po penkerių metų žurnalistė tau paskambins, siūlydama kartu parašyti knygą.
