Toks klausimas kyla ir po naujomis Kražių skerdynėmis pramintos tragedijos, kai vietos bendruomenei ir teisėsaugos įstaigoms gerai žinomas ne kartą teistas asocialus asmuo nužudė keturias moteris.
Prezidentė D.Grybauskaitė praėjusį penktadienį apsilankė Kražiuose, o šią savaitę jau pasiūlė Probacijos įstatymo pataisas, numatančias, kad nesilaikantys teismo įpareigojimų asmenys, kuriems bausmės vykdymas atidėtas arba jie lygtinai paleisti iš pataisos namų, būtų vėl kuo skubiau įkalinami.
Kražių žudikas iš tiesų vos prieš kelis mėnesius buvo nuteistas už smurtą prieš sugyventinę, jam taikytos probacijos priemonės, bet tai nepadėjo užkirsti kelio žudynėms.
Neabejotina, kad jeigu tarsi tiksinti bomba vaikštantis asmuo pažeidinėja probacijos sąlygas, kuriomis jam palikta laisvė, jį reikia nieko nelaukiant siųsti už grotų.
Tačiau naivu tikėtis, kad tokiomis priemonėmis įmanoma užkardyti nusikalstamumą ar smarkiai sumažinti asocialių asmenų keliamą pavojų. Tai tik provincijos socialinių problemų pasekmių pudravimas, o ne kova su priežastimis.
Po Kražių skerdynių sukruto ne tik prezidentė, bet ir kiti politikai, ėmę lenktyniauti ir kalbomis, ir siūlymais, kaip kovoti su girtavimu.
Seimo pirmininkė L.Graužinienė ir premjeras A.Butkevičius puolė analizuoti Kražių tragedijos priežasčių ir priėjo prie tos pačios išvados – kalta girtuoklystė. Tačiau tai akivaizdu ir be pareiškimų.
Naujausiais Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, Lietuva pagal alkoholio kiekį vienam gyventojui – trečioji pasaulyje, per metus nuo alkoholizmo šalyje miršta apie tūkstantį žmonių. Ši problema seniausiai visiems gerai žinoma, tik jos išspręsti niekaip nepavyksta.
Seimas vakar palaimino draudimą nuo kitų metų prekiauti alkoholiu degalinėse. Bet ar tikrai tokie degradavę asmenys kaip Kražių žudikas, negalėdami įsigyti alkoholio degalinėse, liausis svaigintis, lupti sugyventines ir dėl kelių eurų žudyti pensininkes?
Savaime suprantama, kad alkoholio pirkėjai degalinėse ir visokius surogatinius svaigalus vartojantys alkoholikai – iš skirtingų pasaulių. Būtų gerai, jei draudimas prekiauti alkoholiu degalinėse bent truputį sumažintų neblaivių vairuotojų skaičių keliuose, bet su tokiomis tragedijomis kaip Kražiuose, matyt, tai neturi nieko bendra.
Lietuva jau regėjo daugybę svaigalų pardavimo tvarką griežtinančių priemonių. Neteisinga būtų sakyti, kad jos neturėjo jokio poveikio, bet kas gali pasiginčyti su PSO, jog lietuviai ir toliau lieka vieni didžiausių girtuoklių pasaulyje?
Aišku, negalima sėdėti sudėjus rankų ir nieko nedaryti. Bet ką pakeis dabar kaip iš gausybės rago pasipylę politikų siūlymai imtis visokių policinių kovos su girtavimu priemonių?
Sveikatos apsaugos ministrė R.Šalaševičiūtė pasiūlė grąžinti priverstinį gydymą nuo alkoholizmo, jai nedelsiant paprieštaravo vidaus reikalų ministras S.Skvernelis – jis pareiškė, kad tai ne tik nublokštų Lietuvą į sovietinius laikus, bet ir neduotų jokios naudos.
Į šią polemiką įsitraukė ir prezidentė, kurios patarėjas V.Sarapinas vakar aiškino, kad Lietuvos įstatymai leidžia taikyti priverstinį gydymą nuo alkoholizmo, jei asmuo kelia pavojų sau arba aplinkiniams ir tai nepažeidžia žmogaus teisių.
S.Skvernelis pasistengė pralenkti tiek prezidentę, tiek sveikatos apsaugos ministrę ir pasirašė įsakymą, kuriuo įpareigojo Viešosios policijos pareigūnus reguliariai lankytis pas girtaujančius, nuolat teisę pažeidžiančius asmenis, sustiprinti jų kontrolę.
Gal ir į naudą išeitų tokios politikų lenktynės, jei nuslūgus visuomenės dėmesiui jų pastangos neišsikvėptų iki kito skandalingo ar tragiško įvykio.
Žinoma, ir griežtesnės probacijos sąlygos, ir policininkų reidai asocialių, nusikalsti linkusių asmenų landynėse, ir net priverstinio gydymo taikymas bent jau nepakenks.
Vis dėlto policinėmis priemonėmis labiau kovojama tik su pasekmėmis, o būtina šalinti socialines priežastis.
Lietuvos kaimai ir sovietmečiu nebuvo blaivybės tvirtovės, bet keičiantis santvarkai padėtis tapo tik dar blogesnė, nes nemaža dalis žmonių neteko darbo, o tapti savarankiškais ūkininkais nesugebėjo. Nedarbas, skurdas, neregint jokios geresnės ateities galimybių, ištisas kartas privertė bėgti iš šalies arba įtraukė į pragaištingą girtuoklystės liūną.
Per 25 nepriklausomybės metus Lietuvos valdžia nieko realaus nesugebėjo pasiūlyti šiems žmonėms, jokios socialinę degradaciją stabdančios priemonės nėra veiksmingos.
Pakeisti visiškai prasigėrusių kaimo žmonių gyvenimo būdo turbūt jau neįmanoma. Galima mėginti tik slopinti nusikalstamumą bent tokiomis dekoratyvinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, kaip geriau apšviečiant gatves.
Tačiau reikia gelbėti šių žmonių vaikus, o tam būtina juos išplėšti iš asocialios aplinkos, sudaryti sąlygas mokytis, sukurti Lietuvos kaimuose ir miesteliuose neblogą atlyginimą garantuojančių darbo vietų. Tik tam tikrai nepakanka politinio klegesio, pasigirstančio po kiekvienos tragedijos, bet greitai nutylančio.
