Yra apie 200 ginčytinų teritorijų pasaulyje. Viena jų – Kipras, kurio pusė okupuota Turkijos. ES nekviečia žymėti Turkijos produktų iš Kipro. Lietuva neturėtų dalyvauti tokiame amoraliame žaidime.
Tokia ES politika nesuprantama. Juk Izraelis, kitaip nei Rusija, buvo priverstas okupuoti Sirijai priklausančias Golano aukštumas, Jordanijai – Vakarų Krantą ir Egiptui – Gazą, toms valstybėms ketinant 1967 metais užpulti Izraelį. Bet Rusijos po 1945–ųjų juk niekas nepuolė. ES nekviečia žymėti ir Kinijos produkcijos iš okupuoto Tibeto. Kur šuo pakastas?
Keista ta ES užsienio Artimųjų Rytų politika, kurią formuoja ne tiek pati ES, kiek Jungtinių Tautų Organizacija, veikiama per šimto (iš 193) valstybių, niekada nepatyrusių nė vienos dienos demokratijos, arba korumpuotos kleptokratijos konvejeriniu būdu priimančių Izraelį kritikuojančias deklaracijas.
Mat, pasiklausius jų, Izraelis yra vienintelė valstybė, „nežmoniškai pažeidžianti žmogaus teises, vienintelė tikra apartheido valstybė pasaulyje“. Taip, akivaizdu, mano ir Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Vokietija, Švedija, Danija ir ne ES narė Norvegija. Negalima neatkreipti dėmesio į faktą, kad visos šios Vakarų valstybės yra glaudžiai susietos su poros tūkstančių metų antižydiška, o vėliau ir antisemitine tradicija.
Ar klystu? Švedijoje žydai bėga iš Malmės tikrąja šio žodžio prasme, nes gatvę tame mieste valdo smurtą išpažįstantys musulmonai. O prieš kelias dienas, minint Krištolinės nakties (Kristallnacht pogromas prieš žydus nacistinėje Vokietijoje) metines, viename Šiaurės Švedijos mieste žydai net nebuvo pakviesti dalyvauti minėjime iš baimės (!). Gal dėl to, kad Švedija yra pareigingiausia palestiniečių rėmėja?
Girdžiu kritikus, man tuojau priekaištaujančius, neva naudoju pigų, iki kaulo įgrisusį Izraelio kritikų kontrpuolimo triuką, – kaltinti Izraelio oponentus antisemitizmu. Kai kas net prisigalvojo, kad tokia yra žydų pareiga. (!) Tad labai laukiu argumentų, įrodančių mano klaidingumą. Ir tuo pat paaiškinančių kai kuriuos akis badančius faktus, leidžiančius man konstatuoti tokias tendencijas.
Apie ES požiūrį į Rusiją ir Kiniją jau kalbėjau pirmoje pastraipoje. Taip, žinoma, kaip ir Rusijos tikslinių sankcijų atveju, taip ir Izraelio atveju nekviečiama boikotuoti (taip, boikotuoti) visos Izraelio produkcijos.
Bet niekas nepaneigs, kad nors istorinės bei faktinės prielaidos visiškai skirtingos, Izraelio atveju kertama iš peties. Patikslinsiu: Izraelio atveju vykdoma intensyvi, agresyvi spaudimo politika pirmiausia viešosios nuomonės formavimo srityje, kai stambiausios Vakarų žiniasklaidos priemonės nesibodi putiniškai iškreipti faktų, taip paversdamos teroristus palestiniečius aukomis, o nužudytus niekuo dėtus Izraelio civilius – agresoriais.
Per du mėnesius nužudyta 11 izraeliečių, o apie 100 sužeista per 60 išpuolių. Teroras nesibaigs dar ilgai, nes Sirija nukreipė į save per daug dėmesio, anot palestiniečių vadovų. O tai nenaudinga palestiniečio kankinio įvaizdžiui išlaikyti bei iš to daromam verslui. Tokia logika.
Taip pat vykdoma agresyvi ir tikrai antisemitiniu pagrindu sukurpta BDS (Boicot, Divestmant, Sanctions organizacija) kampanija, nukreipta prieš Izraelį.
BDS organizuoja net ir kultūrinį, akademinį Izraelio boikotą. Kodėl ne Kinijos ar Rusijos? Nors organizacijos vadovai dievagojasi nesantys prieš Izraelį ir tik ginantys palestiniečių teises, tačiau BDS veikla, jų rėmėjų ratas, jų retorika rodo visai ką kita. Panašios organizacijos nekreipia dėmesio į faktą, kad jau 48 metus Palestinos arabų vadovai intensyviai kursto neapykantą ir Izraeliui, ir žydams. Palestinos arabų kartos išauga jausdamos neapykantą žydams. Tai vyksta nuolat per visus edukacinius, propagandos kanalus.
Net 78 procentai palestiniečių juodai neapkenčia žydų, bet ne savo vadovų ir jų tragiškos socialinio bei politinio neteisingumo politikos. Tos, nesuteikiančios jokios vilties kada nors, nors ir savoje valstybėje, matyti savo gyvenimo kokybės gerėjimo prošvaistę. Teisę žydams į Izraelio valstybę jie pripažįsta tik popieriuje. Tai faktas. Tokie yra tyrimų rezultatai, gauti pačių palestiniečių visuomenės nuomonės tyrimų institutų (What do Palestinians want? Mosaic, 2015 m. lapkritis.).
ES sprendimas ženklinti Izraelio produkciją, pagamintą nausėdijose, baudžia ne tik Izraelį, bet ir tūkstančius palestiniečių, dirbančių fermose. Kažkaip ES labai skauda dėl vargšų rusų, kurie jokiais būdais neturi pajusti sankcijų naštos, bet palestiniečiai, matyt, nėra tokie vertingi.
Tad kodėl ES taip „skauda“ dėl palestiniečių, bet neskauda dėl 300 000 Sirijoje per ketverius pilietinio karo metus žuvusių vyrų, moterų, vaikų? Atsakymas labai paprastas: tai ES neturėjimo aktyvios, stiprios, bendros užsienio politikos išraiška. Tos silpnos užsienio politikos rezultatas yra amžiaus pabėgėlių krizė, apčiuopiamai prikėlusi Europą iš letargo miego.
Lengviausia įrodyti savo bestuburiškumą puolant demokratinę valstybę, kurios dydis tiesiog juokingas, palyginti su ją supančių arabų valstybių, diktatūrų pasakiško dydžio teritorija. Į ją laisvai sutilptų vienintelė, matyt, genetiškai besidauginanti Vakarų ir arabų valstybių finansiškai dešimtmečiais išlaikoma ir juos pačius melžianti „pabėgėlių tauta“ – Palestinos arabai.
Nediskutuosiu čia apie Izraelio dešiniųjų politikos radikalizmą, glaudžiai susietą su Palestinos arabų radikalizmu. Tik priminsiu, kad esu prieš Izraelio nausėdijų politiką. Bet taip pat esu prieš dvejopų standartų kankinamos ES vienpusę Izraelio spaudimo politiką, taip netiesiogiai remiant terorizmą, neapykantą, korumpuotą palestiniečių valdžią. Tai valdžiai nekeliama jokių reikalavimų.
Negrasinama jų vadovams skaudžiausiomis sankcijomis už neapykantos žydams kurstymą nuo vystyklų, už teroristų bei jų išpuolių prieš civilius heroizaciją. Tuojau pasakysite, kad okupuota tauta turi teisę gintis. (Na, ne visa tauta, nes pusė yra „laisva“ teroristų valdomoje Gazoje.)
Turi teisę gintis, žinoma. Mes gynėmės visus 50 metų rusų okupacijos metų. Pradžioje ginklu, o vėliau, supratę beprasmišką tokios kovos kelią, pasirinkome kultūrinę rezistenciją. Svarbiausia tokios neginkluotos kultūrinės rezistencijos kovos pasirinkimo priežastis – mums niekas nepadėjo nei pinigais, nei ginklais, nei politiniu svoriu. Niekas.
Tačiau Palestinos arabams padedama milijardais dolerių be jokių reikalavimų išspausti bent kokį rezultatą, pavyzdžiui, nustoti skatinti terorizmą, kurti tikrą demokratinę, atskaitingą visuomenei savivaldą, investuoti tuos milijardus į palestiniečių švietimą, sveikatos priežiūrą, verslumą, miestų infrastruktūrą.
Tik tokia veikla parodys eiliniam izraeliečiui palestinietį, šalia kurio gyventi saugu. Jeigu taip atsitiktų, radikaliesiems Izraelio dešiniesiems aktyvioje politikoje neliktų vietos. Tokių rimtų reikalavimų palestiniečių vadovams, deja, nėra. Todėl anie investuoja į neapykantą, korupciją, armiją, niekada nelaimėsiančią prieš Izraelį.
Mat pašalpos ir neapykanta tapo verslu. Pirmiausia dėl to kenčia patys palestiniečiai. O tos kančios priežastis, kaip ir sakiau, – kai kurių ES valstybių siekis užmaskuoti bendros, principingos užsienio politikos nebuvimą. Tad lengviau pasijusti principingam spaudžiant Izraelį.
Todėl Izraelio, žydų atveju paimama ir lengvai susitariama „techniškai“ spręsti problemą. Gražu. Kad taip greitai būtų priimamos sankcijos prieš Rusiją ar Kiniją jų agresijos prieš savo kaimynus atveju.
Tačiau joms nuolaidžiaujama. Rusija ir toliau tikisi XXI pasaulio futbolo čempionato Maskvoje 2018 metais. Tą teisę jie galimai nusipirko „per blatą“. O per olimpines žaidynes Kinijoje, jeigu kas pamena, kviečiantiems boikotuoti Kiniją dėl Tibeto okupacijos buvo tarta „ne“. Net Vilniuje policija areštavo protestuotojus, kad tik kinai neužpyktų. Šiandien ši ES pozicija niekaip nepasikeitė.
Tad dabar man įrodykite, kad Izraelis nekelia grėsmės pasaulio taikai. Tikrai kelia.