Kukli prabanga. Vyriška ir santūri aplinka. Kone ideali švara. Puikus paties barzdaskučio darbas. Negi ta skustuvo baimė – tik dėl kažkada žiūrėtų siaubo filmų, tokių kaip „Pjūklas“ ar panašūs? Tikriausiai. O gal dar ir todėl, kad tamsaus gymio vyras, mitriai skutęs barzdaplaukius nuo kaklo ir kitų galvos vietų, buvo iš Sirijos.
Todėl (pa)sąmonė, prikimšta nuolat skambančių įspėjimų apie prasidėjusį civilizacijų karą, kūrė savo filmą, kaip lietuviškai sunkiai mokantis tylenis brūkšteli per miego arteriją ir atsisveikinimui sušunka „Allahu Akbar“ ar ką nors panašaus. Nors net nebuvau tikras, kad mane skutęs vyras iš tiesų yra praktikuojantis musulmonas.
Išgirdus apie sprogimus Paryžiuje iškart šovė į galvą keistas klausimas – kodėl būtent ten? Ir kada to paties sulauksime mes?
Kodėl Prancūzija? Versijų aibės. Ši šalis bombarduoja vadinamąją „Islamo valstybę“. Tačiau bombas ten mėto ir kitų šalių naikintuvų pilotai.
Dėl kolonijinės praeities Prancūzijoje tarpsta milžiniškos ir nuosaikesnių, ir visiškai radikalių musulmonų bendruomenės. Tačiau islamo išpažinėjų apstu ir Vokietijoje, ir Didžiojoje Britanijoje, ir Skandinavijoje. Ir netgi pas mus.
A.Martinkus „Šiaurės Atėnų“ puslapiuose nuolat nevengia pabrėžti (teatleidžia autorius, jei pateiksiu grubią santrumpą) tai, jog Prancūzijos, o sykiu ir Vakarų pasaulio, nuosmukis prasidėjo nuo revoliucijos, kurios metu buvo paimta Bastilija. Mat sulig šiais įvykiais mūsų civilizacija esą ėmė gręžtis nuo Dievo.
Galima įvairiai vertinti tokius dažnam iš pirmo žvilgsnio net apokaliptiniais atrodančius pasvarstymus, nors jie paremti įvairių filosofų citatomis.
Beje, visokių atgarsių sulaukia ir daugiakultūrės Europos šalininkų aiškinimai, esą islamas – taiki religija, tačiau neišaugusi viduramžių marškinėlių. Todėl kovoti reikia ne su musulmonais, o su radikaliaisiais į šventąjį karą pakilusiais džihadistais.
Europą užplūdus imigrantų bangai tokių vargu ar galėsime išvengti ir mes. Juk vidaus reikalų ministras S.Skvernelis puse lūpų pripažino, kad buvo atvejų, kai už akių užbėgta galbūt teroristinei veiklai. O saugumiečių vadovas D.Jauniškis pateikė ir konkretų stebimų asmenų skaičių – apie pusšimtį.
Ką daryti? Imigrantų priešininkai, kurių Lietuvoje apstu, gavo į rankas dar vieną kortą ir ja neabejotinai pasinaudos. Visuotinę toleranciją propaguojantys laisvamaniai toliau aiškins, kad svečiams, kad ir nekviestiems, negalima uždaryti durų. Dar kiti siūlo veido kontrolę – engiamus Sirijos ar Irako krikščionis priimkime, o musulmonai tegul ieško prieglaudos kitur.
Toliau mėginsime užliūliuoti patys save, kad Paryžius – kone Mėnulyje, o ne vos už pusantro tūkstančio kilometrų lėktuvu. Guosimės, kad niekaip nenusidėjusi mūsų valstybė kitatikiams visai neįdomi.
Toliau kalbėsime ir klausysimės apie Apokalipsę ir patyliukais tikėsime, kad Lietuva jos tai jau tikrai išvengs.
Daugiau nei prieš porą dešimtmečių A.Marčėnas knygoje „Metai be žiogo“ rašė: „Pasaulis baigias. Ir todėl gražus/bet koks buvimas. Reik ravėt daržus,/mylėti moterį – žmona ji ar meilužė,/ant drobių tepti neklusnius dažus,/uždengti stogą protėvių bakūžės, –/žodžiu, tvarkyti savo miražus“.
Prancūzai iškart griebė tvarkytis su tikrove virtusiais miražais, pasiuntę savo „Mirage“ naikintuvus „Islamo valstybės“ link. O mes juk net pėstininkų karo mašinų neturime, tai ką daryti?
Kažkodėl sulig Paryžiaus įvykiais iš (pa)sąmonės dingo jausmas, kad kebabus pardavinėjantis turkas užbers nuodų ar tas pats siras barzdaskutys galėtų čirkštelėti aštriu skustuvu per kaklą.
Mat besisprogdinantys koncertų salėse ir į piratų panašiomis vėliavomis bei kalašnikovais mostaguojantys puspročiai minta būtent baime. Mūsų ir tų, kurie šalia mūsų.
