Pastarasis pavyzdys – nė neataušęs. Neaišku, kodėl jaunas menininkas žuvo: ar dėl to, kad buvo neblaivus, o gal apkvaitęs ir pasitraukė iš gyvenimo savo noru, ar tai buvo nelaimingas atsitikimas dėl neatsargumo, ar dėl kitų kol kas neįmintų priežasčių.
Nepaisant to, išsyk sukilo nauja visažinių isterija. Už patį velionį nuspręsta, kas ir kodėl jam nutiko. Per jėgą buvo surišti visiškai nesusiję dalykai ir į juos įpainiota tragedija. Moralas toks: dėstytojai studentus žemina, luošina, iš jų tyčiojasi. Štai todėl esą jauni žmonės Lietuvoje žudosi.
Nelaimės ekspertų – jau po fakto, žinoma, – rėksmingi verkšlenimai perša apibendrinantį įspūdį: Lietuvos akademijose ir universitetuose dirba ne susireikšminę profesoriai ar arogantiški nacionalinių premijų laureatai, ne dėstytojėliai ir ne Mokytojai, net ne profesionalai ir ne žinių perdavėjai, o siera besispjaudantys devyniagalviai sadistai.
Tarsi dėstytojai mokslų ištroškusius jaunuolius verstų per įskaitą komisijos akyse mylėtis su tikru išachu arba pririšę nekaltas aukas joms pražiodytų burnas ir į jų ertmę šlapintųsi. Arba vietoj vaidybos meno būsimiesiems aktoriams dėstytų adiabatinę aproksimaciją. O gal atvirkščiai – fizikams, visą semestrą prasimokiusiems klasikinės mechanikos, egzaminas būtų surengtas iš K.Stanislavskio sistemos ir B.Brechto atsiribojimo efekto skirtumų temos su praktine dalimi.
Kad ir kokių problemų mokslo įstaigos turėtų, tikrovė vis kiek kitokia, nei dabar stichiškai piešiama. Juolab kad šiuolaikinė karta įsigudrino savo išlepimą, silpnumą ar tinginystę ginti artistiškai grasindama diskriminacijos, politinio nekorektiškumo ir patyčių trišakiu.
Šioje Žemės dalyje suvešėjo ir išbrinko nauja iškreiptų sinonimų piramidė. Verta dar sykį priminti, kaip ji maždaug atrodo: kritika ir neigiamas įvertinimas prilyginamas pažeminimui, lengva pašaipa – sąmoningoms patyčioms, įsakmus tonas – psichologiniam smurtui, drausmės reikalavimas ir skatinimas dirbti – dvasiniam terorui. Na, panašiai kaip kad akių kontaktas, trunkantis ilgiau nei tris sekundes, virsta seksualiniu priekabiavimu, o komplimentas priešingos lyties atstovui – jau pačiu išžaginimu.
Užtat dabar daugiausia virkauja lepūnėliai, išbalę ir palinkę nuo veganinės dietos, įpratę būti vertinami saulytėmis ir mėnuliukais arba skaitmeninėmis šypsenėlėmis ir lotuliukais, svarmenų neskiriantys nuo valgomųjų kiniškų lazdelių, o savęs pačių – nuo savo blankaus šešėlio.
Jų kontroliniai mokykloje paprastai būdavo testai, kurių rezultatus lemdavo atsitiktinumas arba atmetimo būdu parinkti atsakymai. Jų požiūrį formavo anglosaksiško pozityvumo baltosios eilės „Taip, tu gali“ ir „Kaip užsidirbti pirmą milijoną nieko nedarant“ ir Lady Gagos dainos. Jie turi priklausomybę nuo „like“ skaičiaus feisbuke. Jie neturi realių rūpesčių, todėl mėgsta jų ieškoti.
Tad įsivaizduokite, koks kultūrinis šokas paliegėlius jaustukus arba rimtesnius ligonius gali ištikti, kai jie susiduria su tiesioginio bendravimo „iššūkiu“, didesniu fiziniu ir emociniu krūviu, nei tikėjosi, ir, ach, o siaube, skepsiu, sarkazmu, kandžiomis replikomis, provokacijomis ir viskuo kitu, kas vadinama realybe. Todėl nenuostabu, kad tokius savo pačių „Aš“ bei aplinkos įkaitus bet koks sudėtingesnis metodas ir disciplina dramatiškai žeidžia.
Jei šeima ir vidurinio ugdymo įstaigos bejėgės paruošti žmogų gyvenimo studijoms, metas į geidžiamų specialybių stojamuosius įtraukti tolerancijos kritikai ir atsparos pašaipoms turą, taip pat įvesti stojančiųjų savimylos bei valios lygio nustatymą. Gal tada mažiau triznių universitetuose ir akademijose užims valstybės finansuojamas vietas.
