Paprastai jie mus visus ištinka gerokai persiritus į penktąją dešimtį. Organizme pradeda keistis hormonų pusiausvyra, ima kamuoti vis aiškiau matomos įkapės, pradeda kankinti klausimai: o ką gi gera nuveikiau mindamas savo golgotą? Taip pamažu persikraustome į tai, ką moterys vadina meno-, o vyrai – andropauze.
Su Seimo politine sveikata šis mūsų gyvenimo etapas tarsi ir neturėtų turėti nieko bendra jau vien todėl, kad dauguma jo narių turėtų jį būti sėkmingai įveikę. Bent jau taip atrodytų pažiūrėjus į jų biografinius duomenis. Klimaksas sėkmingai perkoptas, demonai išvaikyti, su lemtimi susitaikyta, lieka dirbti vardan tos.
Žinoma, tebekirba mintis, kad turime ne vieną ir ne du tautos atstovus, kurie į pačią politiką atėjo tiktai klimakso paraginti. Vieni, pajutę mažėjančią testosterono gamybą, perkasi brangius raudonus automobilius, kiti įsitaiso jaunas meilužes, treti užgula stakles sporto klubuose, o dar kiti nutaria save išreikšti įstatymų leidybos srityje. Juk kai kada nors tavęs paklaus „O tą tu nuveikei per savo gyvenimą – ar pastatei namą, pasodinai medį, užauginai sūnų?“, jie galės drąsiai atkišti šūsnį Seimo sekretoriate įregistruotų įstatymų pataisų.
Tačiau iš visų keturių minėtų kovos su andropauze būdų vienintelis veiksmingas ir visuomenei mažiausiai žalingas yra tik padažnėjęs lankymasis sporto salėje. Gal dar iš bėdos ir raudonų automobilių pirkimas kiek nors skatina verslą ir pildo šalies biudžetą. Tačiau jaunos meilužės ir staiga atsiradusi aistra politikai – nieko gera. Tik vienu atveju kenčia keli tiesiogiai susiję asmenys, o antruoju – visa šalis.
Toks nesibaigiančios viduramžio krizės nukamuotas politikas Seime nieko gera neduoda. Jis čia lieka tokia pat vidutinybė, kokia buvo mokydamasis, studijuodamas ar verslininkaudamas. Jis niekad nemokėjo, o ir čia neišmoko skirti einamosios konjunktūros nuo istorinių takoskyrų.
Vienintelis dalykas, kurį jis anksčiau mokėjo tik apgraibomis, o čia įvaldė kone tobulai – maskuoti savo emocinį ir intelektinį neįgalumą skambiomis frazėmis.
Kiekvienam savo liapsusui jis suras tūkstančius „objektyvių veiksnių“, bet kurią šlubuojančios sąžinės padiktuotą šunybę apkaišys „visuomenės interesais“, o bet kokį iki absurdo nususintą partiškumą pateisins „nevienareikšmišku visuomenės vertinimu“.
Žinoma, kažkiek jis paskaitė, kažkiek prakuto, bet tai jam ne pernelyg padeda. Gal, atvirkščiai, netgi trukdo. Nes pradėjęs matyti kitus, pranašesnius už save, jis netyčia ima lyginti. Ir supranta savo vidutinybės tragizmą.
Paprastam ir sveikam žmogui suvokti, kad niekuomet nebūsi nei pranašas, nei istorinė asmenybė, nei pagaliau daug lemiantis politikas, visiškai nieko tokio. Jis numoja ranka, juk galų gale ne visi gali būti iškilūs, o kas paprastus darbus dirbs? Ir čia, beje, paprastas žmogus yra absoliučiai teisus.
Tik bėda, kad viduramžio krizės ištiktas mūsų Seimo narys nepriklauso prie paprastų ir sveikų žmonių kategorijos. Neurozės jį atvedė į politiką, neurozės jį ten ir išlaiko. Todėl išvydęs savo netolimus horizontus jis ima niršti. Kiti nirštų ant savęs, mėgintų ką nors savyje keisti, tvarkytis, pagaliau bent jau giliau kvėpuoti ar medituoti.
Tokios prabangos į ilgalaikę andro- ar menopauzę patekęs Seimo narys negali sau leisti. Nes tada visi pamatys, koks jis ribotas, kokios negudrios jo ambicijos. Todėl jis eina kitokiu, jam labai suktai pasirodžiusiu keliu – negalėdamas pakilti greta kitų, bando juos imti ir nuleisti šalia savęs. Žodžiu, pritaikyti vadinamąjį bendrąjį žemiausią vardiklį.
O būdų taip pasikandžioti yra nesuskaičiuojama galybė.
Vieną tokių matėme praėjusią savaitę. Su taip ir neįteikta Laisvės premija.
Gal ir gerai, kad ji liko neįteikta. Parodė, kiek neurozių vaikšto po Seimą ir kokia ten nesubalansuota hormonų gamyba siautėja, o svarbiausia – jog praėjus dvidešimt penkeriems nepriklausomybės metams tikrosios vidaus laisvės dar daug kam trūksta ne mažiau nei tada, prieš tuos dvidešimt penkerius metus.
