– Kelintą valandą ir kaip prasideda jūsų diena, kaip ji baigiasi?
– Atsakymą galbūt pradėsiu nuo antros pusės. Kalbėkim apie šią dieną. Ji prasidėjo apie antrą valandą nakties, nes tuomet grįžau iš Briuselio komandiruotės, kur buvau regiono plėtros komiteto posėdyje. O darbo diena prasidėjo tradiciškai, formaliai aštuntą, kaip ir visada, apie pusę aštuonių jau būnu mieste ir dažniausiai apvažiuoju mažą ratą apžiūrėdamas situaciją gatvėse, šaligatviuose, parkuose, kad jausčiau situaciją, nesvarbu, ar sninga, ar lyja, kad matyčiau, kuo miestas alsuoja, kokios problemos yra.
Sakykime, kelintą kartą matau, kad po praūžusios šiokios tokios nedidelės audrelės, Klaipėdos mastais, viena pušis, nulūžusi Lideikio gatvėje, ir kol kas dar ten tebėra, tad šiandien dar kartą kalbėsiu su ūkio skyriaus žmonėmis, kad nepaisant to, jog netrukdo automobilių, taip pat nei pėsčiųjų, nei dviratininkų eismui, tokio medžio šalia gatvės neturi būti.
Realiai diena prasideda nuo pusės aštuntos, o baigiasi kaip kada. Paskutinį kartą ji baigėsi antrą valandą nakties. Na, o kuomet grįžus vėlai reikia anksti keltis ryte, dieną jaučiasi, jog miego nebuvo per daug.
– Ar mėgstate savo darbą?
– Niekad negalvoju, mėgstu ar nemėgstu savo darbo, vertinu tai kaip pareigą, kaip atsakomybę. Kada visas esi tame veiksmų sūkuryje ir veiksmų epicentre, dažnai kalbėti apie tai, mėgsti ar nemėgsti, nėra kada. Aišku, būna tokių dienų, kai jauti pasididžiavimą miestu, jauti, kad padarei ką galėjai ir galbūt šiek tiek net daugiau, tada galbūt ir didžiuojiesi savo darbu, kai gali apginti savo miesto interesus ir kartais net jauti malonumą. Būna ir dienų, kai jauti ir tam tikrą kartėlio jausmą, nusivylimą, kai kažkas nepadaryta, ar kažkas padaryta nepilnai, padaryta per vėlai, ar kažkas kritikuoja nepagrįstai, tai vėlgi į tai tenka reaguoti.
Tad tai yra labai dinamiškas darbas, kuris neturi pertraukų, neturi kažkokių atostogų ir galvot apie tai, mėgsti ar ne, nelabai yra kada. Tiesiog galvoji, kad spėtum padaryti viską, padaryti kiek įmanoma geresniu būdu, ir padaryti pirmiausia taip, kad džiaugtųsi miestietis, o tada bus smagu ir man.
– Ar randate laiko atsikvėpti darbe?
– Darbe, tai tikrai, kad ne (juokiasi). Darbe laiko atsikvėpti tikrai nėra kada ir kažkaip net tokio poreikio nėra, be to, senai esu pamiršęs pietavimą. Bet grįžus namo, o kai pagalvoji, kada čia ir grįšiu, diena labai ilga bus. Galbūt grįžęs namo ir rasiu progą pagroti trimitu, jei nebus labai jau vėlai. O tuomet ir bus ta oazė, kai galėsiu įkvėpti gurkšnį to oro, kurio reikia mano dvasiai.
– Kur slypi paslaptis, jog taip puikiai sugebate suderinti darbą bei šeimą, kad ir šeima ir miestiečiai taptų patenkinti?
– Sudėtingas klausimas, skamba pakankamai grakščiai, bet sudėtingai paklausta. Visų pirma, turėčiau pasakyti, kad šeima, santūriai tariant, labai skeptiškai žiūrėjo į mano antrąją kadenciją ir pretendavimą rinkiminėje kompanijoje. Ir kaip mėgstu pajuokauti – didžioji pergalė man buvo net ne kova rinkimuose, o įtikinimas šeimą, jog to reikia ne tik miestui, bet ir man.
Na, o ją įtikinus, visa kita buvo daug lengviau. Natūralu, jog šeimai tenka gerokai didesnės pareigos, didesnis nei eilinei klaipėdiečių šeimai išbandymas. Dėmesys, buvimas viešojoje erdvėje jiems kelia tikrai nemažų iššūkių ir psichologinės įtampos, tai, nemanau, jog jie labai džiaugėsi mano darbu, nes mane matyti namuose tenka tikrai daug rečiau, nei kai buvau Seimo nariu.
Na, bet yra toks geranoriškas sutarimas, jog gavau įvairių įsipareigojimų, kuriuos turėjau pasižadėti ir stengiuosi juos įvykdyti, kai tik turiu galimybę. Ir privalau surasti tas galimybes.
- Ne paslaptis, jog gaunate daug dėmesio, tikriausiai pervargstate nuo gausybės įvairiausių renginių bei didžiulio užimtumo?
– Ko gero, dalykas, kurio pasiilgstu labiausiai, tilptų į vieną žodį – ramybės, ir tokio lengvo atokvėpio, nes, iš tiesų, tas nuolatos besisukantis įvairių susitikimų, diskusijų ratas įtraukia tave visą, nepalikdamas laiko. Būtent todėl pradedi vertinti tas minutes, kai gali pabūti vienas su savo mintimis. Nekalbu apie tai, jog visai kitą vertę įgauna tos valandos, minutės, kai tu jau gali dieną praleisti ne darbe, o su šeima. Jos įgauna visiškai kitokią prasmę ir vertę.
Na, o antras dalykas, kurio pasiilgstu, tai atiduoti duoklę savo širdžiai, savo sielai, kalbant apie muzikavimą, deja, bet kuo toliau, tuo mažiau laiko lieka tam, jo lieka labai minimaliai, visai nedaug, bet aš vis tik laikausi tam tikros tradicijos, kad jeigu grįžtu namo, kai vaikai nesumigę, tai dar 15-20 minučių atiduodu duoklę trimitui ir grojimui namuose.
- Na, ir paskutinis klausimas: ar galite išvardinti 3 priežastis, kodėl nekeistumėte savo dabartinių pareigų į kitą darbą?
– Visų pirma tai meilė miestui, savo gimtajam. Atsakomybė už jo ateitį ir dabartį. Ir sąmoningas viso to suvokimas.
