Pirmasis diplomuotas lietuvis laivavedys, jūrų kapitonas L.Stulpinas, paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido Klaipėdoje, Tilžės gatvės name, kuriame dabar įsikūrusi vaikų biblioteka „Pelėdžiukas“. Istorinėje vietoje penktadienį susirinkę pagerbti L.Stulpino atminimo visuomeninių sąjungų nariai, uostininkai, iš Telšių atvykę kraštiečiai prisiminė audringas kapitono keliones po pasaulio vandenynus ir jo energingą veiklą Klaipėdos uoste.
Pagerbtas iškilus jūrininkas
Klaipėdiečio skulptoriaus Gintaro Jonkaus sukurta paminklinė lenta su L.Stulpino bareljefu atidengta Lietuvos jūrininkų sąjungos, dviejų jūrų kapitonus bei laivyno veteranus vienijančių asociacijų pastangomis. Iškilmėse dalyvavo ir kapitono L.Stulpino vardu pavadintos progimnazijos auklėtiniai, jūrų skautai, šauliai, jūreivystės istorikai.
Iš Žemaitijos kilęs L.Stulpinas vadovavo didžiausiems carinės Rusijos imperijos garlaiviams, bet po bolševikų perversmo Sankt Peterburge tapo „liaudies priešu“ ir vos išsigelbėjo nuo “raudonojo teroro“. Grįžęs į gimtinę laivavedys atsidūrė Klaipėdoje – kėlė jūrų uostą, kai agrarinė Lietuva dar tik ir veržėsi į jūras.
Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (KVJU) direkcijos vadovas Arvydas Vaitkus, prisiminęs įspūdingą L.Stulpino biografiją, pažymėjo, jog jo darbai šiais laikais iškyla kaip gražus pavyzdys, kaip stiprinti Lietuvos ekonomiką plėtojant uosto ūkį. L.Stulpinas suvokė ir nacionalinio prekybos laivyno svarbą, stengėsi jį kurti, o ne naikinti kaip tai daroma dabar.
KVJU direkcija neseniai įsteigė L.Stulpino medalį, kuriuo už išskirtinius nuopelnus apdovanojami geriausi Klaipėdos uosto įmonių specialistai ir profesionalūs jūrininkai. Lietuvos jūreivystės kultūros ir istorijos paveldui neabejingas A.Vaitkus patikino, jog kitąmet uostamiestyje iškils monumentalus paminklas uosto kūrėjui ir lietuviškos jūreivystės pradininkui L.Stulpinui – skulptoriai ir architektai jau pakviesti dalyvauti paskelbtame konkurse.
Bareljefo atidengimo iškilmėse dalyvavęs L.Stulpino kraštietis, Telšių rajono meras Petras Kuizinas, džiaugėsi uostamiesčio gyventojų pagarba iškiliam jūrų kapitonui ir apgailestavo, kad jo atminimo įamžinimu dar nesusirūpinta tėviškėje – Viešvėnų apylinkėse.
Pirmasis užmaršties dulkes nuo L.Stulpino vardo nubraukė klaipėdietis jūrininkas Kazimieras Povilaitis. Dar sovietmečiu pabaigoje jis su keliais patriotiškai nusiteikusiais bendraminčiais pradėjo tvarkyti apleistą jūrų kapitono kapavietę Smiltynėje, ragino ten bent jau paminklinį antkapį pastatyti.
Sąjūdžio laikais tokia iniciatyva greitai sulaukė atgarsio – kartu su skulptoriumi Regimantu Midvikiu ir aktyvesniais Lietuvos jūrininkų sąjungos kūrėjais K.Povilaičio idėja buvo įgyvendinta per pusmetį – L.Stulpino kapas papuoštas inkaro formos granito paminklu su memorialiniu užrašu.
Nuo jungos – iki garlaivių kapitono
Korektiškas, mandagus, ramus kritinėse situacijose – taip amžininkai apibūdina pirmąjį lietuvį jūrų kapitoną L.Stulpiną. Anksti netekęs tėvų keturiolikmetis našlaitis buvo priverstas pats rūpintis savimi – iš Jomantų kaimo patraukė į Liepojos, kur įsidarbino junga viename latvių burlaivyje.
Vėliau L.Stulpinas plaukiojo garlaiviais, dirbo Liepojos uosto statybose. Ledlaužyje „Ledokol II“ išsitarnavęs iki bocmano raižė Arkties vandenyną, su Rusijos ir Švedijos mokslininkų ekspedicija buvo nusibeldęs net iki Špicbergeno. Jūreivystės mokyklą jis baigė 1903 metais. Įgijęs šturmano diplomą, kurį laiką dirbo Liepojos uosto valdyboje.
Keliai į pasaulio vandenynus L.Stulpinui atsivėrė 1907 metais, kai du Rusijos Rytų Azijos laivininkystės garlaiviai „Arkonia“ ir „Livonia“ pradėjo reguliariai plaukioti iš Liepojos į Niujorką. Tais laikais jų paslaugomis naudojosi ir L.Stulpino tautiečiai – iš Rusijos imperijos į Ameriką plūstančios pirmosios lietuvių emigracijos bangos atstovai.
Garlaivio „Livonia“ jaunesnysis šturmanas L.Stulpinas 1908 metais paskirtas dirbti didesniame laive „Estonia“. Tais pačiais metais jis užkopė ir ant kapitono tiltelio – pradėjo vadovauti kitam keleviniam Rusijos garlaiviui „Lithuania“.
Prie Škotijos krantų „Lithuania“ užplaukė ant uolų, bet šaltakraujiški kapitono veiksmai padėjo išvengti didesnės nelaimės – laivas su keleiviais sėkmingai nuplaukė iki Niukaslo uosto. Po metų jau „Lithuania“ gelbėjo Baltijos jūroje skęstantį vokiečių burlaivį. Kapitonui už tokį poelgį įteiktas apdovanojimas – Skęstančiųjų gelbėjimo medalis.
Vėliau L.Stulpinui patikėtas ir didžiausias Rytų Azijos kompanijos garlaivis „Birma“. Pirmąkart jo vardas nuskambėjo pasaulyje 1911 metais, kai Šaurės Atlante „Birma“ užklupo smarki audra, sugedo variklis. Beveik tūkstantis keleivių atsidūrė stichijos gniaužtuose, tačiau pataisiusi mechanizmus įgula laimingai nuplaukė iki Niujorko uosto.
Išgirdo „Titaniko“ šauksmą
„Birmos“ radistas Šiaurės Atlante 1912 metų balandžio 14-ąją vienas pirmųjų užfiksavo į ledkalnį atsitrenkusio okeaninio lainerio „Titanikas“ pagalbos šauksmą. „Birmą“ nuo šiurpios tragedijos vietos tuomet skyrė apie šimtas jūrmylių. L.Stulpinas savo laivą nukreipė „Titaniko link, pakeliui telegrafu nuolat bendravo su nelaimės ištikta įgula ir rengėsi gelbėjimo operacijai.
„Titanikas“ nugarmėjo į vandenyną kai „Birmai“ iki jo buvo likę maždaug keturios valandos kelio. Jūrininkams atplaukus į katastrofos vietą, tarp nuolaužų jau sukinėjosi britų garlaivis „Carpatia“. Jo įgula kategoriškai atsisakė bendrauti su „Birma“ – neteikė jokių žinių apie šimtus pražuvusių ir dingusių žmonių, nepanoro priimti siūlomų maisto produktų, drabužių išgelbėtiems „Titaniko“ keleiviams.
Niujorko uoste „Birmos“ įgula apie tokį britų elgesį „Titaniko“ žūties vietoje prasitarė dienraščio „The Daily Telegraph“ žurnalistams. Įsiplieskė skandalas, kai paaiškėjo, jog garlaivyje „Carpatia“ bevielio telegrafo ryšio sistemą įrengusi italų firma „Marcony“ įgulai draudė užmegzti bet kokius ryšius jūroje su kitų operatorių aptarnaujamais laivais.
Ilgiau nei parą iki „Titaniko“ plaukusi „Birma“ naudojosi amerikiečių „De Forest“ sistemos ryšių įranga, todėl „Carpatia“ ir nesileido į jokias kalbas. Pasipiktinę “Birmos“ šturmanai ir radistai Niujorko uoste paskelbė viešą pareiškimą – „Carpatia“ įgulos ir jos ryšių operatorių elgesį šiurpiausios pasaulyje jūrų katastrofos vietoje jie įvertino kaip įžūlų kazusą, Britanijos karūnos garbę aptemdžiusį nukrypimą nuo normalios jūrų praktikos.
Po kelerių metų L.Stulpinas paskirtas vadovauti vienam didžiausių imperijos garlaiviui „Rusj“, galėjusiam plukdyti daugiau kaip 2000 keleivių ir 1600 tonų krovinių. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje šis laivas mobilizuotas kartu su kapitonu ir įgula – iki pat 1918 metų gabeno militarinius krovinius.
Bolševikai patupdė į kalėjimą
Tarnyba Rusijos laivyne L.Stulpinui atsirūgo, kai carą nuvertę bolševikai šioje šalyje užgrobė valdžią. Išdavyste, kitais nebūtais nusikaltimais apkaltintas jūrų kapitonas buvo suimtas ir uždarytas į Helsinkio kalėjimą. Ten jis praleido daugiau kaip pusmetį, kol karinis tribunolas narpliojo jo bylą. Lietuvį gynė garsūs Suomijos advokatai.
L.Stulpinas įtartas ketinimais prekybos laivus iš Sankt Peterburgo nuplukdyti į Suomiją, kur žiemą įstrigo Rusijos ir karo kreiseriai. Iš tikrųjų šio jūrų profesionalo tikslai buvo kitokie – jis siekė kad garlaiviai nerūdytų uoste, o plukdytų anglis šąlančiai Rusijai, kad visuotinės suirutės ir bolševikų lozungų apsvaiginti matrosai mažiau girtuokliautų, mitinguotų ir plėšikautų gatvėse, o grįžtų į laivus ir ten dirbtų savo darbą.
Per sumaištį klajojęs tarp Helsinkio ir Sankt Peterburgo L.Stulpinas buvo išrinktas visos Rusijos jūrininkų sąjungos pirmininku. Imperijos laivų kapitonui grėsė mirties bausmė, tačiau jam pavyko apsiginti. Paleistas iš Helsinkio kazematų grįžo į Liepoją, ten vertėsi medienos prekyba. Netrukus jam pasiūlytos Lietuvos konsulo pareigos.
Rusijos karinio jūrų laivyno archyvuose išliko garlaivių „Birma“, Rusj“, Livonia“, „Lithuania“ dienynai su L.Stulpino įrašais, o taip pat ir bolševikų sukurptos jo baudžiamosios bylos dokumentai.
Įdomu, jog skersgatvis Sankt Peterburgo centre, prie pat Žiemos rūmų, kur stovi Rusijos karo laivyno archyvų pastatas, bolševikų pervardintas terorizmą šlovinusio revoliucionieriaus „narodniko“ Stepano Chaltūrino vardu.
Lietuvius ragino gręžtis į jūrą
Po klajonių po pasaulio jūras ir vandenynus, nuotykių bolševikų valdomoje Rusijoje sugrįžęs tėvynę L.Stulpinas atsikvėpė ramiau. Patyręs kapitonas jau tada lietuvius ragino veidu gręžtis į jūros vėjus, kurti nacionalinį prekybos laivyną. Tokia galimybė atsivėrė tik tada, kai Lietuvai buvo perduotas Klaipėdos kraštas.
Tapęs pirmuoju Klaipėdos uosto viršininku ir kapitonu L.Stulpinas politikus ir valdininkus įtikinėjo negailėti lėšų jo plėtros ir modernizavimo projektams. Vienintelis Lietuvos jūrų uostas tarpukariu augo kaip ant mielių – į naujų krantinių statybas investuota nemažai valstybės biudžeto pinigų.
Tiesa, pirmųjų prekybos garlaivių su lietuviška trispalve L.Stulpinas neišvydo – jie pradėjo plaukioti šiek tiek vėliau, kai jis jau buvo miręs.
Vykdant paskutiniąją Klaipėdos jūrų uosto vadovo valią, jis palaidotas Smiltynėje – senose žvejų kapinaitėse.