Pasaulinio karo nebus, bet, kaip jau supratome, nebus ir taikos. NATO plėsis, Rusija rengs atsakus, kitaip sakant, taip pat toliau plėsis.
Galbūt ateis metas, kai nebeliks kur plėstis, deja, kol kas dar ilgai gyvensime iššūkių ir atsakymų fone. Ir nesvarbu, kaip tą laikotarpį vadinsime – atsinaujinusiu šaltuoju ar jau šiek tiek pašilusiu karu.
Ne vienus metus bus taip, kaip dabar Maskvos konflikte su Ankara. NATO solidarizuojasi su Turkija, bet neatrodo, kad yra patenkinta dėl pastarosios veiksmų. Raginama nebekaitinti atmosferos ir konfliktą spręsti diplomatinėmis priemonėmis.
Rusiją sukėlė propagandinę isteriją, rodo ir daug pasakoja apie naujausius ginklus, atsigavusią karinę pramonę. Vis dėlto jaučiama, jog ties ta žodžių lavina ir norėtųsi sustoti.
Šiaip ar taip, kitokiems žingsniams materialiniai ištekliai riboti.
Deja, įtampa išliks ilgai ir visada bus žingsnis iki kito, kur kas rimtesnio, susidūrimo. Ar verta rašyti apie žinomus ir visiems dėl kartojimo baigiančius įkyrėti dalykus?
Reikia, nes tai turi didelės reikšmės psichologiškai ir idėjiškai apsisprendžiant dėl ateities. Klasikinio Šaltojo karo metu psichologinė savijauta buvo dvejopa: iš bejėgiškumo ką nors pakeisti – pesimistinė, bet matant visišką komunistinės utopijos bergždumą ir kvailumą skverbėsi viltis, jog vieną dieną visa tai žlugs.
Atkūrus nepriklausomybę plito įsitikinimas – dar šiek tiek kantrybės, pastangų, ir vakarietiškos vertybės laimės visame pasaulyje.
Apie Rusiją, kaip kliūtį, niekas net nebesvarstė. Tai klaida. Ir jos kaina tik didėja.
Dabar kur kas aiškiau nei prieš dvidešimt metų. Vakarietiškos vertybės nelaimės visame pasaulyje, ir to visiškai nereikia. Rusija eis savo įprastu, imperiniu keliu ir niekas to nepakeis. Gerai, jeigu Vakarai ar kas kitas uždės barjerus.
Geopolitikų pasaulyje bus ne viena. Svarbu neprarasti savo pasirinkto vakarietiško kelio ir realybės nepakeisti nepagrįstomis iliuzijomis. Ypač bandymais perauklėti einančius kitais, kad ir pažliugusiais keliais. Realistinis požiūris į pasaulį yra vertingesnis už optimistinį.
Didelė Lietuvos sėkmė, kad per nepriklausomybės atkūrimo potvynį ji nepateko į NVS sūkurį. Tai V.Landsbergio nuopelnas. Tai – mano trigrašis į pseudosvarstymus, ar V.Landsbergis skaldė, ar vienijo tautą. Nei skaldė, nei labai vienijo, tiesiog darė, kas anuo metu buvo būtina paliekant lagerį. Ir padarė. Ir po to yra padaryta daug, bet, realistiškai žvelgiant į dabartį, reikės dar didesnių pastangų.
Pirmiausia, jei išliks ilgesniam laikui dabartinė įtampa, prireiks daugiau išlaidų krašto gynybai. Nenustebčiau, jeigu jos paaugtų dar vienu procentu. Šiuolaikinė kariuomenė yra labai brangi. Tačiau kitos alternatyvos nėra.
Savaime suprantama, iškyla tinkamo policijos ir specialiųjų tarnybų finansavimo problema. Ji aštri nuo pirmųjų atkurtos nepriklausomybės dienų. Pareigūnai suprato, kad krašto apsauga yra prioritetas, todėl kantriai tylėjo ne vienerius metus.
Kruvini įvykiai Paryžiuje privertė suklusti ir paklausti savų tarnybų, kokia yra reali padėtis. Pirmoji, aštriau nei įprastai, prabilo policija.
Jeigu po dvidešimt penkerių nepriklausomybės metų reikia viešai skelbti visuomenei apie neperšaunamųjų liemenių stoką, tai – jau skandalas. Ką veikė ankstesni vidaus reikalų ministrai?
Šią savaitę dar skandalingiau pasisakė naujasis Viešosios saugumo tarnybos vadas R.Pocius. Seimo pirmininkė L.Graužinienė įspėjo pareigūną, kad jis baugina visuomenę.
Mano nuomone, Europoje aidint teroristų šūviams ir vos ne kasdien tai viename, tai kitame Senojo žemyno mieste rengiant antiteroristines operacijas, atsakingi Lietuvos pareigūnai pagaliau suvokė, kad nelaimės atveju būtent iš jų bus pareikalauta pasiaiškinimo. O tada bus jau per vėlu teisintis, jog važinėji prieštvanine technika.
Nesėkmės atveju ir visuomenė paklaus vadovo: o kodėl nekėlei problemos, kodėl nereikalavai didesnio valdžios dėmesio, kodėl nerėkei visa gerkle?
Deja, tiek policija, tiek specialiosios tarnybos tik triukšmaudamos, ir dažnai prieš pat biudžeto svarstymą, išsireikalauja didesnio finansavimo.
Yra ir kita, psichologiniu ir teisiniu požiūriu pavojinga VST vado kalbėjimo pusė. Įvardijus tarnybos finansinius ir darbo etikos pažeidimus buvo paskelbta, jog dalis darbuotojų yra nelojalūs ir grėsmės Lietuvai atveju gali atsukti ginklus prieš savus.
Išgirdę tokius žodžius daug kas pradėjo spėlioti, ar tik Lietuvos jėgos struktūrose neįsiveisė „penktoji kolona“.
Esame išgyvenę ne vieną „raganų medžioklės“ etapą, nurimome, kovą su praeities šešėliais palikome istorijai, ir staiga vėl kažkada vešėjusios įtarumo ir nepasitikėjimo nuotaikos atgyja karo Ukrainoje ir terorizmo siautėjimo vos ne visame pasaulyje kontekste.
Tenka pripažinti istorijoje besikartojančią tiesą: įtempti santykiai tarp valstybių skleidžia slogią, įtarumo persmelktą atmosferą ir valstybių viduje. Netgi tų, kurios toli nuo konflikto židinių.
Jeigu Rusija iškastų karo kirvį NATO, ir Vakarų Europoje būtų pereita į ribotos demokratijos zoną. Tol, kol vis dar nei karas, nei taika, ilgai teks gyventi sprendžiant tikras ir išgalvotas lojalumo problemas.
