Pasaulinio karo nebus, bet, kaip jau supratome, nebus ir taikos. NATO
plėsis, Rusija rengs atsakus, kitaip sakant, taip pat toliau plėsis.
Galbūt ateis metas, kai nebeliks kur plėstis, deja, kol kas dar ilgai
gyvensime iššūkių ir atsakymų fone. Ir nesvarbu, kaip tą laikotarpį
vadinsime – atsinaujinusiu šaltuoju ar jau šiek tiek pašilusiu karu.
Ne vienus metus bus taip, kaip dabar Maskvos konflikte su Ankara. NATO
solidarizuojasi su Turkija, bet neatrodo, kad yra patenkinta dėl
pastarosios veiksmų. Raginama nebekaitinti atmosferos ir konfliktą
spręsti diplomatinėmis priemonėmis.
Rusiją sukėlė propagandinę isteriją, rodo ir daug pasakoja apie
naujausius ginklus, atsigavusią karinę pramonę. Vis dėlto jaučiama,
jog ties ta žodžių lavina ir norėtųsi sustoti.
Šiaip ar taip, kitokiems žingsniams materialiniai ištekliai riboti.
Deja, įtampa išliks ilgai ir visada bus žingsnis iki kito, kur kas rimtesnio,
susidūrimo. Ar verta rašyti apie žinomus ir visiems dėl kartojimo
baigiančius įkyrėti dalykus?
Reikia, nes tai turi didelės reikšmės psichologiškai ir idėjiškai
apsisprendžiant dėl ateities. Klasikinio Šaltojo karo metu psichologinė
savijauta buvo dvejopa: iš bejėgiškumo ką nors pakeisti – pesimistinė,
bet matant visišką komunistinės utopijos bergždumą ir kvailumą
skverbėsi viltis, jog vieną dieną visa tai žlugs.
Atkūrus nepriklausomybę plito įsitikinimas – dar šiek tiek
kantrybės, pastangų, ir vakarietiškos vertybės laimės visame pasaulyje.
Apie Rusiją, kaip kliūtį, niekas net nebesvarstė. Tai klaida. Ir jos
kaina tik didėja.
Dabar kur kas aiškiau nei prieš dvidešimt metų. Vakarietiškos vertybės
nelaimės visame pasaulyje, ir to visiškai nereikia. Rusija eis savo
įprastu, imperiniu keliu ir niekas to nepakeis. Gerai, jeigu Vakarai ar
kas kitas uždės barjerus.
Geopolitikų pasaulyje bus ne viena. Svarbu neprarasti savo pasirinkto
vakarietiško kelio ir realybės nepakeisti nepagrįstomis iliuzijomis.
Ypač bandymais perauklėti einančius kitais, kad ir pažliugusiais
keliais. Realistinis požiūris į pasaulį yra vertingesnis už
optimistinį.
Didelė Lietuvos sėkmė, kad per nepriklausomybės atkūrimo potvynį ji
nepateko į NVS sūkurį. Tai V.Landsbergio nuopelnas. Tai – mano
trigrašis į pseudosvarstymus, ar V.Landsbergis skaldė, ar vienijo
tautą. Nei skaldė, nei labai vienijo, tiesiog darė, kas anuo metu buvo
būtina paliekant lagerį. Ir padarė. Ir po to yra padaryta daug, bet,
realistiškai žvelgiant į dabartį, reikės dar didesnių pastangų.
Pirmiausia, jei išliks ilgesniam laikui dabartinė įtampa, prireiks
daugiau išlaidų krašto gynybai. Nenustebčiau, jeigu jos paaugtų dar
vienu procentu. Šiuolaikinė kariuomenė yra labai brangi. Tačiau kitos
alternatyvos nėra.
Savaime suprantama, iškyla tinkamo policijos ir specialiųjų tarnybų
finansavimo problema. Ji aštri nuo pirmųjų atkurtos nepriklausomybės
dienų. Pareigūnai suprato, kad krašto apsauga yra prioritetas, todėl
kantriai tylėjo ne vienerius metus.
Kruvini įvykiai Paryžiuje privertė suklusti ir paklausti savų tarnybų,
kokia yra reali padėtis. Pirmoji, aštriau nei įprastai, prabilo
policija.
Jeigu po dvidešimt penkerių nepriklausomybės metų reikia viešai skelbti
visuomenei apie neperšaunamųjų liemenių stoką, tai – jau skandalas. Ką
veikė ankstesni vidaus reikalų ministrai?
Šią savaitę dar skandalingiau pasisakė naujasis Viešosios saugumo
tarnybos vadas R.Pocius. Seimo pirmininkė L.Graužinienė įspėjo
pareigūną, kad jis baugina visuomenę.
Mano nuomone, Europoje aidint teroristų šūviams ir vos ne kasdien tai
viename, tai kitame Senojo žemyno mieste rengiant antiteroristines
operacijas, atsakingi Lietuvos pareigūnai pagaliau suvokė, kad nelaimės
atveju būtent iš jų bus pareikalauta pasiaiškinimo. O tada bus jau per
vėlu teisintis, jog važinėji prieštvanine technika.
Nesėkmės atveju ir visuomenė paklaus vadovo: o kodėl nekėlei problemos,
kodėl nereikalavai didesnio valdžios dėmesio, kodėl nerėkei visa gerkle?
Deja, tiek policija, tiek specialiosios tarnybos tik triukšmaudamos, ir
dažnai prieš pat biudžeto svarstymą, išsireikalauja didesnio
finansavimo.
Yra ir kita, psichologiniu ir teisiniu požiūriu pavojinga VST vado
kalbėjimo pusė. Įvardijus tarnybos finansinius ir darbo etikos
pažeidimus buvo paskelbta, jog dalis darbuotojų yra nelojalūs ir grėsmės
Lietuvai atveju gali atsukti ginklus prieš savus.
Išgirdę tokius žodžius daug kas pradėjo spėlioti, ar tik Lietuvos jėgos struktūrose
neįsiveisė „penktoji kolona“.
Esame išgyvenę ne vieną „raganų medžioklės“ etapą, nurimome, kovą su
praeities šešėliais palikome istorijai, ir staiga vėl kažkada vešėjusios
įtarumo ir nepasitikėjimo nuotaikos atgyja karo Ukrainoje ir terorizmo
siautėjimo vos ne visame pasaulyje kontekste.
Tenka pripažinti istorijoje besikartojančią tiesą: įtempti santykiai
tarp valstybių skleidžia slogią, įtarumo persmelktą atmosferą ir
valstybių viduje. Netgi tų, kurios toli nuo konflikto židinių.
Jeigu Rusija iškastų karo kirvį NATO, ir Vakarų Europoje būtų pereita į
ribotos demokratijos zoną. Tol, kol vis dar nei karas, nei taika, ilgai
teks gyventi sprendžiant tikras ir išgalvotas lojalumo problemas.