Tai, kas įvyko Eišiškėse, – didžiulė tragedija, bet ar ne per daug parodyta pagarbos savižudžiui, klasta įviliojusiam į spąstus savo žmonos meilužį ir jį negailestingai sušaudžiusiam?
„Atsiminsime jį kaip patyrusį vadovą, atsidavusį darbui kolegą, gerą draugą. Atsisveikiname su sąžiningu ir kilniu žmogumi, daug žinančiu asmeniu, patriotu, kuriam žodžiai „Dievas“, „garbė“, „Tėvynė“ reiškė didžiausias vertybes.
Jis buvo nuoširdus ir geranoriškas, kuklus ir paslaugus. Tegul Dievas būna Tau maloningas. Ilsėkis ramybėje!“ – rašoma Šalčininkų rajono savivaldybės tinklalapyje.
Prie karsto – liaupsės
Panašiai kalbėjo ir gausiai į laidotuves susirinkę Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA), kuriai priklausė A.Andruškevičius, atstovai: Lietuvos Seimo vicepirmininkas Jaroslavas Narkevičius, Seimo narės Rita Tamašunienė, Vanda Kravčionok.
Tarp susirinkusiųjų buvo ir Vilniaus rajono merė Marija Rekst. Neįtikėtina, bet vainiką atsiuntė ir Lenkijos ambasada.
Už A.Andruškevičių Eišiškių bažnyčioje buvo laikomos mišios, jo karstą į kapines palydėjo klebonas, atsisveikinimo kalbą prie kapo pasakė Šalčininkų rajono meras Zdislavas Palevičius.
„Tai buvo idėjinis žmogus, didelis patriotas, geras šeimininkas“, – kalbėjo Z.Palevičius.
Jis pabrėžė, kad jo pavaduotoju dirbęs A.Andruškevičius visada buvo mandagus, santūrus, geranoriškas, jautrus.
Mero tvirtinimu, A.Andruškevičius labiausiai mylėjo gimtąsias Eišiškes.
Šventėje – akibrokštas
Bet vietiniai gyventojai apie velionį kalba įvairiai – vieni jį prisimena kaip gerą, mandagų, santūrų žmogų, kitiems atmintyje liko, pavyzdžiui, dvejų metų senumo įvykis, kai vicemeras A.Andruškevičius, manoma, neblaivus Eišiškių miesto šventėje priėjo prie mikrofono ir pasiūlė visiems, kuriems nepatinka jo vadovavimas, „pabučiuoti jam į užpakalį“.
Šiam įvykiui nuskambėjus vietinėje žiniasklaidoje nei pats vicemeras, nei Šalčininkų rajono vadovas nematė reikalo atsiprašyti Eišiškių gyventojų.
Sjūvis aukos artimiesiems
Meras Z.Palevičius velioniui negailėjo pagiriamųjų žodžių: „Jis didžiavosi savo šeima, savo vaikais. Skaudu, kad suklupo kaip tik peržengęs savo namų slenkstį, bet žmonės klysta. Jis išeina su meile.“ Bet tai – kaip spjūvis nužudyto D.Masiulio tėvams į veidą.
Žodžiai apie meilę ir šeimą irgi skamba šventvagiškai, nes Eišiškėse kalbama, jog žmona jau seniai norėjo skirtis su A.Andruškevičiumi.
Sunku pasakyti, koks žmogus ir koks politikas iš tikrųjų buvo A.Andruškevičius. Galbūt iš tikrųjų puikus, santūrus ir mandagus, bet karštakošis, kaip teigia jo politiniai bendražygiai.
Bet ar gerosios savybės nusveria jo įvykdytą nusikaltimą, nekalto žmogaus nužudymą bei rankos prieš save pakėlimą?
Savam viskas atleidžiama
Ar tikrai tokie žmonės turi būti laiduojami su tokia pagarba, valdžios atstovų kalbomis ir užsienio šalių ambasadų vainikais?
Ar tinka kalbėti apie žmogų, kuris negailestingai sušaudė kitą asmenį, o vėliau ir pats nusišovė, jog jam Dievas, garbė ir Tėvynė – didžiausios vertybės?
Ypač keistai tokie žodžiai skamba iš partijos, kuri iš kovos už krikščioniškas vertybes sukūrė sau patogią rinkimų platformą, atstovų lūpų.
Matyt, prisidengiant Dievo įsakymu „nežudyk“ kovoti už visišką abortų ar dirbtinio apvaisinimo draudimą, už privalomąjį religijos dėstymą mokyklose, prieš partnerystės įteisinimą yra viena, o tą patį Dievo įsakymą pritaikyti sau ar savo partijos kolegai – jau kas kita.
Lenkai tokį elgesį vadina Kalio morale. Kalis – tai žinomo Lenkijos rašytojo, Nobelio premijos laureato Henriko Sienkiewicziaus romano personažas, kuris mėgdavo sakyti: „Kai Kalis pavogs kieno nors karvę – tai gerai, o kai kas nors pavogs karvę iš Kalio – tai blogai.“
