Tegu griūna iš nuovargio kirpėjos ir nagų lakuotojos: visoms gruodį reikia atrodyti taip, lyg čia būtų paskutinis grožio konkursas prieš pasaulio pabaigą. Teleipsta nuo viršvalandžių kasininkės ir pardavėjos: mums visiems reikia dovanų! Tučtuojau, nes paskui jau nebus nieko. Liko vos kelios nervingos savaitės suvesti visus balansus, išleisti reklamos ir kitokius biudžetus, atšvęsti, pasigerti ir užsimiršti. Juk Kalėdos ir Naujieji jau čia pat!
Ir mes skubame, nes kiekvienas širdyje nešiojamės po mažą trenktą šumacherį su kojele ant greičio pedalo. Žiurkių lenktynės pasiekė dvyliktąjį ratą, kažkur priekyje jau šmėžuoja finišo gražuolės su languotomis vėliavomis. Dar truputį iš savęs išspausk syvų, juk gali. Nupirk internetu eglutę ir dovanas, kad išvengtum eilių parduotuvėje. Pralenk tuos nevykėlius – ir laimėsi lenktynes.
Adventas. Toks geras ramybės ir susikaupimo metas. Kai stabtelime ir apžvelgiame nueitą kelią. Ar tikrai? Juk stabčioti nebemokame, nes kaipmat aplenks kiti. Į nueitą kelią dairytis irgi nėra ko – kasdien laukia vis nauji iššūkiai. O su jais – greitos naujienos, greitas maistas, tušti pokalbiai. O greičiausias iš visų – šis metas prieš Kalėdas. Sveiki, vaikučiai, ar geri buvote šiais metais?
Važiuoju vidurine juosta, viena tų platesnių Vilniaus gatvių. Viršiju kaip ir dera statistiniam lėtesniam vilniečiui – plius minus devyniais kilometrais. Mane visi lenkia – ir iš kairės, ir iš dešinės. Nardo tarp eilių, nervingai blyksi šviesomis, signalizuoja. Nejučia pažvelgiu į veidrodėlį, ko jie nerimsta: gal už nugarų kyla atominio sprogimo grybas? Ar teroristų napalmo liepsnos ryja miestą? Ne, pilkas gruodžio savaitgalio rytas, nieko dar nenutiko. Skubantieji lekia, nes taip liepia jų pavargusios sielos.
Už miesto sustoju degalinėje. Pastebiu kai kurias skubančiųjų mašinas. Iš jų išlipę žmonės – įprasti, gerai nusiteikę. Poros, šeimos su vaikais ir jų seneliais. Kur jie taip skrieja, kodėl rizikuoja savo ir artimųjų saugumu? Kodėl nervingai barbena pirštais į kavos puodelius laukdami eilėje ir niršta, tarsi nuo tų kelių minučių priklausytų viso gyvenimo laimė?
Kodėl lygiai taip pat jautiesi ir tu, nuolat kažkur skubantis žmogau? Kelyje, prie pietų stalo, lovoje. Kelias, panašiai kaip internetas, yra anonimiška erdvė, kurioje galima apmalšinti susikaupusį stresą. Tą nerimą dėl nesibaigiančių darbų, santykių šeimoje ir savo paties migloje skendinčių lūkesčių. Vieta, kurianti ryškią, bet melagingą iliuziją, kad nuspaudus greičio pedalą tikslą pasieksi greičiau. Kokį tikslą? Ar pastebėjai, kas vyko kelionėje, ką pajutai ir sužinojai? Bet gal jau seniai savęs neklausi tokių niekų. Juk skubant reiki susikaupti. Galvoti ir jausti – ne.
O kas jei stabtelėtum, į save pažvelgtum iš šono? Ar tau pažįstamas jausmas, kad viską reikia padaryti skubiai ir dėl to jaudinantis? Ar skubi atsakinėti žinutes telefonu, elektroniniu paštu, vos jas gavęs? Galbūt esi vienas tų, kurie visada žino, kiek yra valandų, net jei neturi laikrodžio?
Greitai vaikštai, net jeigu eini tik į parduotuvę? Nuolat viršiji greitį, nors ir keliais kilometrais per valandą? Kalbi greitakalbe, o mintys šuoliuoja kaip alkanos beždžionės medžių šakomis? Nuolat vykdai kelias užduotis vienu metu? Valgai dideliais kąsniais, nejausdamas maisto skonio ir pietus užbaigi per keliolika minučių? O gal jau valgai darbe prie kompiuterio?
Negali pakęsti eilių, o spūstys kelia depresiją? Per atostogas gailiesi dėl „tuščiai“ praleisto laiko, nes skaityti ar tiesiog gulėti po medžiu nieko neveikiant yra tikra kančia?
Tai – save žiauriai apgaudinėjančio laiko vergo požymiai. Žmogaus, pamiršusio, kad šalia mylimo greičio pedalo yra ar vienas. Stabdis. Reikia jį nuspausti, kol nevėlu, nes greita kelionė yra kvailystė. Tau duotas gyvenimas yra stebuklas, bet per skubėjimą galbūt jau pamiršai, kad jis – laikina būsena, turinti vienatinę pabaigą.
Daugelis mūsų kančių kyla tada, kai pasiduodame troškimams. Juos skubėdami tenkiname, o tada kurį laiką jaučiamės pasisotinę, bet paskui imame nuobodžiauti. Iki naujo stipraus noro. Toks uždaras ratas: troškimas akimirksnio pasitenkinimas, nuobodulys, naujas troškimas.
Žinote, ką tai visa tai primena? Kartu su vaiku pažiūrėkite pro mikroskopą į vandens lašą. Pamatysite daug greitų mažų gyvių. Kaip jie skuba, susiduria ir kaip miršta. Uoli žūtbūtinė veikla ir tarpusavio kova. Kokia maža erdvė ir trumpa būties atkarpa. Bet koks nuožmus aktyvumas! O kaip mūsų pačių nervinga Advento nuotaika: ji rimta, o gal tragikomiška?
Pažįstu senyvų žmonių, kurie sako, kad gyvenimas yra apgaulė. Būties saulėlydyje pažvelgę atgalios jie suvokia, jog gyvenimą praleido kažko laukdami arba dairydamiesi atgalios. Tad ir jūs atėjus laikui nenustebkite pamatę, kad tai, kam skubėdami, nesigėrėdami leidote prabėgti, ir buvo jūsų gyvenimas.
