Nors oficialiai nebuvo niekur skelbta, kada ir kaip atvyks pirmoji pabėgėlių šeima – laiką ir vietą žinojo visi. Visi ir susirinko.
Tiesa, be spaudos atstovų oro uosto laukimo salėje apie valandą laukė ir Ruklos Pabėgėlių centro darbuotojai, kurie elgėsi labai santūriai ir su žiniasklaida beveik nebendravo, tačiau iš atsakingų ministerijų atstovai nepasirodė. Suprask – nieko ypatingo čia nevyksta, viskas ir taip puikiai sustyguota. Atvykimo faktas oficialus, bet sutikimas – neoficialus.
Panašu, kad niekaip „neišaugama“ iš tradicijos, kai valdžios atstovai negali atsikratyti įpročio ką nors labai „oficialiai“ slėpti, o situacijai tapus nekontroliuojamai elgiamasi kaip papuola. Panašiai buvo ir su pirmųjų pabėgėlių šeima.
Kokie pirmieji atvykėlių įspūdžiai praėjus visas būtinas procedūras oro uoste? Vos atsivėrus durims pro jas išėjo vežimėlį su vienuolikos mėnesių vaiku stumdama moteris ir vyras, kuris už rankos vedėsi penkerių metų atžalą. Juos pasitiko fotografų blykstės ir prašymai sustoti bent trumpam komentarui.
Žmonės atrodė sutrikę ir apsikeitę pora frazių su juos pasitikusiais Ruklos centro atstovais jie pajudėjo koridoriumi išėjimo link. Paskui pajudėjo ir reporteriai bei operatoriai – skubėdami, kliūdami vieni už kitų įrangos.
Penkiametis vaikas ėjo įsikibęs į tėvo ranką, gal ir gerai, kad stora vilnonė kepurė buvo nusmukusi beveik ant akių, tad mažylis ko gero matė mažiau aplink jį verdančio chaoso, vaikų mama sumišimą bandė slėpti šypsena, bet išgąsčio pilnos akys išdavė, kad toks pasitikimas anaip tol nėra malonus.
Norisi labai ironiškai paklausti – ar tikrai taip gerai sustyguota? Valdžios atstovai puikiai žinojo, kad žiniasklaida norės šį atvykimą nušviesti ir noriai dalijo komentarus apie tai, kaip puikiai Lietuva viskam pasiruošė, bet jų atvykimo faktą paliko paprasčiausiai savieigai arba atvykėliams buvo nurodyta nebendrauti su žiniasklaida.
Savo darbą dirbančio žurnalisto tikslas nėra tikrąją to žodžio prasme užpulti pabėgėlį ir per tris sekundes priversti jį prieš kamerą apsiverkti, bet toks „organizuotumas“ kūrė šiurkštaus chaoso kupiną atmosferą. Viso šito buvo galima išvengti aiškiai nusprendus – ar bus bendraujama su žiniasklaida ir jei taip, tai kaip tai bus daroma. Matyt, šis aspektas jau netilpo į „gerai sustyguotą“ planą.
Nenorėčiau, kad pirmieji šių žmonių turimi prisiminimai apie Lietuvą būtų apie stumdymąsi oro uoste ir atsakingų valdininkų gūžčiojimą pečiais.
