Kalbama apie Konstitucijos keitimą, kad R.Paksas galėtų dalyvauti kitų metų Seimo rinkimuose. Rašyti šia tema yra be galo nuobodu ir neįdomu. Tai tiek pat džiaugsmo, kaip stebėti ant garažo durų džiūstančius dažus.
Bet rašyti reikia, kaip ir balsuoti šiandien Seime dėl pataisų taip pat reikės. Bent jau todėl, kad vieną kartą atsikratytume šios temos visiems laikams. Nes ji absoliučiai niekam nebeįdomi.
Mažiausiai įdomi ji Darbo partijai, kuriai vadovauja buvęs R.Pakso bendražygis V.Mazuronis, jau senokai akivaizdžiai nusitaikęs į visą „tvarkiečių“ aktyvą ir elektoratą. Jam norėtųsi, kad buvęs mentorius pats pagaliau susiprastų, nusiaustų politines įkapes, jomis apsigaubtų ir dingtų amžiams nepiktindamas mažulėlių.
Visai neįdomus šis klausimas ir kitiems koalicijos partneriams socialdemokratams. Kenčia sukandę dantis Vyriausybėje iki kadencijos pabaigos, ir net žegnojasi matydami šviesą tunelio gale. Menkai jis domina ir konservatorius, kurie kažkada ir išperėjo būsimąjį prezidentą. Visiškai numoti ranka į apkaltos istoriją tarsi ir nesinori, bet rankas teptis į pataisas lygiai taip pat nesmagu.
Dar kiti buvę bendrakeleiviai liberalai irgi tik dūsauja dar kartą Seimo darbotvarkėje pamatę šį klausimą. R.Pakso jie atsikando visiems laikams, tačiau juk reikia kažkaip užversti šį puslapį. Užversti ir pamiršti, kokioje knygoje jis paslėptas.
Net pačiai „Tvarkos ir teisingumo“ partijai, susidaro įspūdis, šis klausimas menkai aktualus. Taip, susirinks, taip, pabalsuos. Bet ar girdėjote pastaruoju metu bent kokį pilietinio patoso pareiškimą, reikalaujantį atitaisyti šią istorinę neteisybę?
Taigi kad ne. Ir nenuostabu, nes po pastarojo visuotinio susimovimo savivaldos rinkimuose daug svarbiau remontuoti klibančias partines franšizes paskutiniuose atramos taškuose.
Seniai šis klausimas liovėsi dominti politologus. Jau kelinti metai jie priprato prie visai kitų pavardžių reitinguose, prie visai kitų rokiruočių rinkimų sąrašuose, todėl nosimi pabaksnoti į pašalinto prezidento inicialus iš pradžių nesuprasdami klapsi blakstienomis, o po to rūgščiai šypsosi, lyg kas nors būtų juos prievarta nukėlęs į 2004 metus, kai stojimą į ES trumpam aptemdė balandžio mėnesį pagaliau išsisklaidęs apkaltos debesėlis.
Jeigu sugalvotumėte pasiteirauti europarlamentarų, ar juos domina jų dabartinio kolegos politinio likimo peripetijos, skaudžiai nusiviltumėte. Labai mažai ką gali sudominti žmogus, iš kurio kolegos girdėjo nebent tokius atradimus, kad klonavimas gali pažeisti gyvūnų gerovę, o migracija į Europą atvėrė Pandoros skrynią.
O ir elektoratas dabar net elektra kankinamas nesugalvotų atsakyti, kodėl jis balsavo už šį kandidatą gūdžių 2003-iųjų sausį. Ir ne vien balsavo, kitas dar ir į mitingus vaikščiojo norėdamas apsaugoti širdžių prezidentą nuo sąmokslo. Na, metas toks buvo, atsakytų toks rinkėjas, visi balsavo, tai ir aš balsavau.
Keisčiausia, o gal atvirkščiai, natūraliausia, kad šis klausimas darosi vis mažiau svarbus ir pačiam R.Paksui. Tai ir nestebina žinant, kad jos dukters nuotrauka portaluose sulaukia daugiau komentarų nei jo paties pareiškimai. Išties, ko plėšytis marškinius ant krūtinės dėl tų Konstitucijos pataisų, jeigu gali tekti jas pačiam išmėginti? O dabar ką? Užsidėjai erškėčiuotą kankinio vainiką ir gali iki gyvenimo pabaigos riesti epus apie tai, kaip su tavimi susidorojo sistema, klanas, oligarchai.
O, neduokdie, pritars Seimas šioms pataisoms, kas tada? Reikės į rinkimus eiti? Ir susirinkus apgailėtinus kelis procentus prarasti kankinio temą?
Tačiau būtent todėl pataisas ir reikia patvirtinti. Kad jo buvusioji ekscelencija artėjančio 60-mečio proga pagaliau gautų išverktą dovaną – galimybę vėl pasimatuoti raumenį prezidento rinkimuose. O jį pasimatavus – ilgam ir įsižeidus nutilti, kartu užbaigiant šį visiems nusibodusį klausimą.
