Šios bylinėjimosi išlaidos atsirado po to, kai Karaliaučiaus sritis tarptautinio arbitražo teismui buvo apskundusi Lietuvos teismo sprendimą leisti iš varžytinių parduoti sričiai priklausiusį pastatą Vilniuje, Antakalnyje, ir kitą nekilnojamąjį turtą. Tačiau Paryžiaus arbitražas šias pretenzijas atmetė, o Karaliaučius buvo įpareigotas sumokėti Lietuvai 150 tūkst. eurų išlaidų.
Lietuvai nepavykus pasiekti, kad Rusijos teismai pripažintų Paryžiaus arbitražo sprendimą šalies teritorijoje, Vyriausybė trečiadienį atsižvelgė į Teisingumo ministerijos informaciją.
„Teisiniai procesai, siekiant Paryžiaus apeliacinio teismo sprendimo pripažinimo ir priverstinio vykdymo, galėtų būti atnaujinami paaiškėjus, kad kitose valstybėse esama Kaliningrado srities vyriausybės turto, į kurį galėtų būti nukreipiamas išieškojimas“, – nurodo Teisingumo ministerija.
Rusijos teismams nutraukus bylą dėl arbitražo sprendimo pripažinimo, Rusijos Aukščiausiasis Teismas atsisakė pradėti kasacijos procedūrą, suabejojęs išieškomų 150 tūkst. eurų pagrindimu.
Paryžiaus arbitražas 2010 metais atmetė Karaliaučiaus pretenzijas Lietuvai dėl buvusio srities atstovybės pastato Vilniuje ir įpareigojo sritį sumokėti Lietuvai 150 tūkst. eurų bylinėjimosi išlaidų. Lietuvos teismai dar anksčiau leido iš varžytinių parduoti srities pastatus Vilniuje, Antakalnyje – atstovybės ir ūkinis pastatai bei kiemo statiniai 2006 metų gruodį parduoti už 686 tūkst. eurų.
Teisminiai ginčai su Karaliaučiaus sritimi skolų išieškojimo bendrovės „Duke Investment“ iniciatyva prasidėjo po to, kai sritis bankui „Dresdner Bank“ negrąžino apie 10 mln. JAV dolerių paskolos, suteiktos paukštienos fabrikui „Baltpticeprom“ modernizuoti.
Karaliaučiaus srities administracija nevykdė įsipareigojimų – per penkerius metus vos kartą bankui pervesta nedidelė suma.
Po nesėkmingų bandymų atgauti savo pinigus, „Dresdner Bank“ kreipėsi į skolų išieškojimo bendrovę „Duke Investment“, kuri perėmė kreditoriaus teises iš banko. Netrukus bendrovė kreipėsi į Londono arbitražo teismą ir procesą laimėjo. Vėliau šis sprendimas buvo įteisintas Lietuvoje, dar po poros metų – Lenkijoje.
