Šios bylinėjimosi išlaidos atsirado po to, kai Karaliaučiaus
sritis tarptautinio arbitražo teismui buvo apskundusi Lietuvos teismo
sprendimą leisti iš varžytinių parduoti sričiai priklausiusį
pastatą Vilniuje, Antakalnyje, ir kitą nekilnojamąjį turtą.
Tačiau Paryžiaus arbitražas šias pretenzijas atmetė, o
Karaliaučius buvo įpareigotas sumokėti Lietuvai 150 tūkst. eurų
išlaidų.
Lietuvai nepavykus pasiekti, kad Rusijos teismai pripažintų
Paryžiaus arbitražo sprendimą šalies teritorijoje, Vyriausybė
trečiadienį atsižvelgė į Teisingumo ministerijos informaciją.
„Teisiniai procesai, siekiant Paryžiaus apeliacinio teismo
sprendimo pripažinimo ir priverstinio vykdymo, galėtų būti
atnaujinami paaiškėjus, kad kitose valstybėse esama Kaliningrado
srities vyriausybės turto, į kurį galėtų būti nukreipiamas
išieškojimas“, – nurodo Teisingumo ministerija.
Rusijos teismams nutraukus bylą dėl arbitražo sprendimo
pripažinimo, Rusijos Aukščiausiasis Teismas atsisakė pradėti
kasacijos procedūrą, suabejojęs išieškomų 150 tūkst. eurų
pagrindimu.
Paryžiaus arbitražas 2010 metais atmetė Karaliaučiaus
pretenzijas Lietuvai dėl buvusio srities atstovybės pastato Vilniuje
ir įpareigojo sritį sumokėti Lietuvai 150 tūkst. eurų
bylinėjimosi išlaidų. Lietuvos teismai dar anksčiau leido iš
varžytinių parduoti srities pastatus Vilniuje, Antakalnyje –
atstovybės ir ūkinis pastatai bei kiemo statiniai 2006 metų gruodį
parduoti už 686 tūkst. eurų.
Teisminiai ginčai su Karaliaučiaus sritimi skolų išieškojimo
bendrovės „Duke Investment“ iniciatyva prasidėjo po to, kai
sritis bankui „Dresdner Bank“ negrąžino apie 10 mln.
JAV dolerių paskolos, suteiktos paukštienos fabrikui
„Baltpticeprom“ modernizuoti.
Karaliaučiaus srities administracija nevykdė įsipareigojimų –
per penkerius metus vos kartą bankui pervesta nedidelė suma.
Po nesėkmingų bandymų atgauti savo pinigus, „Dresdner Bank“
kreipėsi į skolų išieškojimo bendrovę „Duke Investment“,
kuri perėmė kreditoriaus teises iš banko. Netrukus bendrovė
kreipėsi į Londono arbitražo teismą ir procesą laimėjo. Vėliau
šis sprendimas buvo įteisintas Lietuvoje, dar po poros metų –
Lenkijoje.