Štai šią savaitę visais šiuolaikiniais žiniasklaidos kanalais
ištransliuota žinia dviratininkams – kitais metais greta dviejų
didelių Kauno transporto arterijų – Savanorių prospekto ir Veiverių
gatvės – bus nutiesti nauji dviračių takai ir jie susijungs su Kauno
rajone esančiais dviračių takais.
Puiki žinia, kas gali paneigti. Tik ar šiuo metu ji aktualiausia
miestiečiams? Nors žiema, atrodo, ir pamiršo pasirūpinti sniegu ar bent
šerkšnu, tačiau mieste dienomis dviratininkų vis mažiau matyti. Dažnas
kaunietis jau rudens pabaigoje dviratį paslėpė rūsyje ar sandėliuke ir
dažniau dairosi, kur ir kada išvykus paslidinėti ar bent kada pradės
snigti.
Net ir tiems, kurie žiemą neatsisako kelionės dviračiu, vargu ar ši
miesto valdžios pasiųsta žinia apie būsimus dviračių takus yra
svarbesnė nei beprotybe virstantys kalėdiniai rūpesčiai, plikledžiu
padengtų gatvių barstymas ar valymas po eismo įvykių, kuriuose, beje,
apie į nelaimę patekusius dviratininkus šiuo metu neteko girdėti.
Turbūt daugiau reikėtų galvoti apie pėsčiuosius, kurie rytais dėl
plikledžio čiuožinėja net Laisvės alėjoje.
Niekas neginčija, kad ir Savanorių prospektu, ir Veiverių gatve juda
dideli automobilių srautai. Žinoma, kad, nutiesus dviračių takus, šias
trasas bus galima saugiai ir patogiai įveikti važiuojant dviračiu.
Tačiau kol kas rengiami tik techniniai ar investiciniai projektai ir
ieškoma lėšų. Todėl ar verta apie tai skelbti, kai kalėdinių rūpesčių
prigrūstos miestiečių galvos sugeba priimti informaciją tik apie
artimiausias dienas?
Dviratininkai šiai puikiai žiniai tikrai rastų vietos galvose, jei
būtų pranešta, kad dviračių takai bus tiesiami besniegės žiemos metu,
ir jau pavasarį išsitraukę savo dviračius bičiulius miestiečiai galės
jais riedėti. Tačiau, matyt, taip nebus, nes skelbiama apie planus
realius įrengimo darbus pradėti tik kitų metų viduryje.
O kada darbai bus baigti? Iki žiemos ar 2017-ųjų pavasarį? To
nepranešama. Vadinasi, šią žiemą kažkaip ypatingai ruošti ratų
vasaros sezonui lyg ir nelabai reikia – kitąmet važinėsime tais
pačiais keliais ir šaligatviais.
O gal dėl visko kalta gamta – sumaišė metų laikus ir žmonių protus.
Prieš pusšimtį metų žiema ateidavo laiku su visais jos malonumais
bei nepatogumais. Visi tai žinojo, todėl ir kailinius siūdavosi, ir
veltinius veldavo iki šalčiams ateinant, o žiemą taisydavo padargus
vasaros darbams. Dabar daug kas kitaip.
Įsivaizduokite, kaip nustebtų pardavėja, jei karštą vidurvasarį tarp
basučių ieškotumėte žieminių batų. Ne sezonas, – kraipytų galvą, o
mintyse suktų pirštą prie smilkinio. Tokie dabar laikai, kai daug
kas gyvename šia diena ar dar blogiau – vakarykšte.
Todėl gal ir protingai elgiasi tie, kas šiandien kalba apie tolimą
ateitį ir viltį gyventi kitaip. Jei kažko ir nepavyks padaryti, tai
bent liks įrašas istorijoje apie gerus norus.
„Laikinoji sostinė“