Štai šią savaitę visais šiuolaikiniais žiniasklaidos kanalais ištransliuota žinia dviratininkams – kitais metais greta dviejų didelių Kauno transporto arterijų – Savanorių prospekto ir Veiverių gatvės – bus nutiesti nauji dviračių takai ir jie susijungs su Kauno rajone esančiais dviračių takais.
Puiki žinia, kas gali paneigti. Tik ar šiuo metu ji aktualiausia miestiečiams? Nors žiema, atrodo, ir pamiršo pasirūpinti sniegu ar bent šerkšnu, tačiau mieste dienomis dviratininkų vis mažiau matyti. Dažnas kaunietis jau rudens pabaigoje dviratį paslėpė rūsyje ar sandėliuke ir dažniau dairosi, kur ir kada išvykus paslidinėti ar bent kada pradės snigti.
Net ir tiems, kurie žiemą neatsisako kelionės dviračiu, vargu ar ši miesto valdžios pasiųsta žinia apie būsimus dviračių takus yra svarbesnė nei beprotybe virstantys kalėdiniai rūpesčiai, plikledžiu padengtų gatvių barstymas ar valymas po eismo įvykių, kuriuose, beje, apie į nelaimę patekusius dviratininkus šiuo metu neteko girdėti.
Turbūt daugiau reikėtų galvoti apie pėsčiuosius, kurie rytais dėl plikledžio čiuožinėja net Laisvės alėjoje.
Niekas neginčija, kad ir Savanorių prospektu, ir Veiverių gatve juda dideli automobilių srautai. Žinoma, kad, nutiesus dviračių takus, šias trasas bus galima saugiai ir patogiai įveikti važiuojant dviračiu. Tačiau kol kas rengiami tik techniniai ar investiciniai projektai ir ieškoma lėšų. Todėl ar verta apie tai skelbti, kai kalėdinių rūpesčių prigrūstos miestiečių galvos sugeba priimti informaciją tik apie artimiausias dienas?
Dviratininkai šiai puikiai žiniai tikrai rastų vietos galvose, jei būtų pranešta, kad dviračių takai bus tiesiami besniegės žiemos metu, ir jau pavasarį išsitraukę savo dviračius bičiulius miestiečiai galės jais riedėti. Tačiau, matyt, taip nebus, nes skelbiama apie planus realius įrengimo darbus pradėti tik kitų metų viduryje.
O kada darbai bus baigti? Iki žiemos ar 2017-ųjų pavasarį? To nepranešama. Vadinasi, šią žiemą kažkaip ypatingai ruošti ratų vasaros sezonui lyg ir nelabai reikia – kitąmet važinėsime tais pačiais keliais ir šaligatviais.
O gal dėl visko kalta gamta – sumaišė metų laikus ir žmonių protus.
Prieš pusšimtį metų žiema ateidavo laiku su visais jos malonumais bei nepatogumais. Visi tai žinojo, todėl ir kailinius siūdavosi, ir veltinius veldavo iki šalčiams ateinant, o žiemą taisydavo padargus vasaros darbams. Dabar daug kas kitaip.
Įsivaizduokite, kaip nustebtų pardavėja, jei karštą vidurvasarį tarp basučių ieškotumėte žieminių batų. Ne sezonas, – kraipytų galvą, o mintyse suktų pirštą prie smilkinio. Tokie dabar laikai, kai daug kas gyvename šia diena ar dar blogiau – vakarykšte.
Todėl gal ir protingai elgiasi tie, kas šiandien kalba apie tolimą ateitį ir viltį gyventi kitaip. Jei kažko ir nepavyks padaryti, tai bent liks įrašas istorijoje apie gerus norus.
„Laikinoji sostinė“
