Socialinės darbuotojos įprato būti koneveikiamos ir moka užgesinti žodinius konfliktus. Tačiau prieš kumštį ar peilį jos yra bejėgės. Kaip apsiginti ir nenukentėti?
Po vadinamųjų Kražių skerdynių, kai buvo nužudytos keturios moterys, iš kurių viena – socialinė darbuotoja, viešumoje plykstelėjo kalbos, jog būtina pasirūpinti globotinius lankančių moterų saugumu. Kaip plykstelėjo, taip ir užgeso.
Marijampolės socialinės pagalbos centro direktorė Vilma Ratkevičienė teigė, jog apie darbuotojų saugumo problemą ji įvairioms instancijoms kalba jau daug metų, tačiau iki šiol nesulaukė jokių pokyčių.
„Atlikome profesinės rizikos vertinimą, kuris praktiškai nieko neduoda. Ne vienerius metus su ministerijos atstovais kalbėjome apie saugumą. Visi mums pritardavo, kad reikia rūpintis.
Po įvykių Kražiuose mūsų socialinės pagalbos centrą tikrino Darbo inspekcija, ar turime apsaugos priemones.
Įstatymai leidžia apdrausti darbuotojus. O apsaugos priemonės – diržas, jei reikia pakelti ar apversti sunkų ligonį, pirštinės, darbo rūbai.
Agresyvų asmenį galime paveikti tik psichologiškai. Kita apsaugos priemonė – laiku pasitraukti nuo tokio žmogaus“, – liūdnai konstatavo V.Ratkevičienė.
Ji ir pati ne kartą patyrė, ką reiškia akistata su neprognozuojamu klientu.
„Nuo vienos moters esu gan stipriai gavusi per sprandą. Lankantis šeimose ne sykį teko išgirsti: „Žengsi žingsnį – daugiau iš čia nebeišeisi“. Sulaukiau ir grasinimų papjauti.
Socialiniai darbuotojai rizikuoja ir sveikata, ir gyvybe.
Aišku, kritiniais atvejais kviečiamės policiją, kuri ne visada gali ir suspėja. Jei žinome, jog lankoma šeima yra padidintos rizikos, su socialine darbuotoja visuomet eina vairuotojas, neleidžiame vienos“, – kalbėjo socialinės pagalbos centro direktorė V.Ratkevičienė.
Apie įtampą, tykančius pavojus ir saugos priemones be optimizmo pasakojo ir Pagalbos namuose tarnybos vadovė Irena Čukauskienė.
„Nieko neturime ir nieko negalime. Penkiasdešimt darbuotojų kiekvieną dieną eina į 164 klientų namus ir nežino, kas jų laukia.
Apie apsaugos priemones niekas nekalba, tik vyksta įvairūs mokymai, kaip turime elgtis konfliktinėje situacijoje.
Geriausias mūsų ginklas – jumoras ir kantrybė“, – nelinksmai šyptelėjo I.Čukauskienė.
Jai teko patirti situaciją, kai lankomas asmuo rankoje nervingai ėmė vartalioti peilį.
„Turime visada būti budrios, neparodyti nerimo. Vienkiemiuose gyvenantys žmonės dėl saugumo laiko palaidus šunis, nuo kurių socialinės darbuotojos irgi neturi kuo apsiginti“, – teigė I.Čukauskienė.
Pagalbos centro direktorė V.Ratkevičienė prieš kurį laiką kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, prašydama klientus lankančioms darbuotojoms apsaugos priemonių – dujų balionėlių.
Direktorė vylėsi, jog po įvykių Kražiuose darbuotojų saugumo problema bus sprendžiama konkrečiau ir rimčiau. Deja.
„Paaiškėjo, jog socialinės darbuotojos savigynos ar atgrasymo priemones gali įsigyti kaip privatūs asmenys, tačiau darbo metu negali jų naudoti, antraip pažeistų instrukcijas.
Dėl to kreipiausi į Valstybinę darbo inspekciją. Kol kas laukiame atsakymo“, – sakė V.Ratkevičienė.
Ne viena socialinė darbuotoja, lankanti rizikos šeimas, tikino, jog dujų balionėlis suteiktų saugumo jausmą ir praverstų kritinėje situacijoje.
„Jausčiausi drąsiau, turėdama balionėlį kišenėje. Bent ištraukčiau ir parodyčiau agresyviam klientui“, – tvirtino Pagalbos socialinės rizikos šeimoms tarnybos vadovė Irena Senkutė.
Tačiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai nemano, kad pavojingą darbą atliekančioms darbuotojoms reikia rimtesnių apsaugos priemonių.
„Didelis klausimas, ar reikia turėti ginklą žmogui, kai tas ginklas gali būti prieš jį nukreiptas. Juolab, jog reikia specialių įgūdžių, pasirengimo ir labai jau ekstremalių situacijų, kad būtum ginkluotas.
Nemanau, kad tai išspręstų saugumo problemą.
Vadovai turi užtikrinti darbuotojų saugumą. Vienas žmogus negali eiti, jei yra rizika“, – teigė „Lietuvos ryto“ televizijai Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Algirdas Šešelgis. ˙
