Tačiau šis posakis, kaip atrodo, dar labiau tinką pažymėti neįtikėtinam nutikimui, kai tas pats S.Skernelis, dar gerai neapšilęs kojų politikoje, tampa žmonių simpatijų lyderiu, lenkdamas net prezidentę D.Grybauskaitę – čia kaip niekur kitur tinka pasakyti, kad ministras išlindo kaip Pilypas iš kanapių ir pasimatavo reitingų karaliaus mantiją, drauge prisiimdamas visą atitenkančią tokiam įžūlumui garbę, iššūkius ir riziką. Taigi teisingai kalba maži vaikai: kas ant kito sako, tas ant savęs pasisako!
Užsiminęs apie riziką nenorėjau sužadinti įtarumo pliūpsnių, kad neva dabar D.Grybauskaitė, pablūdusi iš pavydo, tykos už kiekvieno kampo, laukdama pirmosios S.Skernelio klaidos – Vidaus reikalų ministerijos valdos yra tiek plačios ir su daugybę padalinių, kad čia kiekvieną diena gali atsitikti kažkas tokio, dėl ko labai norint galima pabandyti sukelti skandalą.
Tačiau prezidentė D.Grybauskaitė yra pakankamai nuovokus žmogus, kad suprastų, jog bet koks bandymas pažeminti ministrą, neteisingai jį užsipuolus, siekiant išstumti į užribį žmonių būtų suvokiamas vienareikšmiškai, nebent pasitaikytų gera proga sudoroti tokį išsišokėlį kitų rankomis. Kita vertus, nemanau, kad prezidentė D.Grybauskaitė puoselėtų tokias pasalūniškas užmačias, tarsi valstybėje nebūtų daug svarbesnių reikalų, po teisybei, ne tokia JE yra pikčiūrnienė kaip kartais atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Kitas pasakys, kad anokia čia garbė tapus vienos dienos kalifu, pakilus kartą į reitingų viršūnę, drauge suprantant tai, kad žmonių nuomonės yra nepastovios, blaškomos vėjo. O vis dėlto – neįtikėtina garbė, kažkas panašaus į legendos užgimimą yra pelnyti žmonių pasitikėjimo laurus, patikimiausio politiko vardą neužimant aukščiausių postų valstybėje, kai dažniausiai Lietuvoje tokie reitingai yra uždirbami ilgesnį ar trumpesnį laiką blizginantis valstybė vadovo poste.
Kita vertus, kaip jau buvo užsiminta, toks reitingų lyderio truputėlį įtartinas titulas žmogui iš pašalės vis tik yra savotiškas apsaugos ratas, panašiai kaip, tarkime, tonzūra (išskustas pakaušis, rodantis priklausomybę Bažnyčios jurisdikcijai) viduramžių pervartose gynė žmogų nuo pakelės plėšikų labiau nei storiausi šarvai ir aštriausias kalavijas Jeigu tautos meilės tave pasirinko, esi pažymėtas amžiams, neišsiginsi.
Negalima būtų sakyti, kad S.Skvernelis pramynė naują, kitiems dar nežinomą takelį į politinį Olimpą, nes jo sėkmės pavyzdys yra nepasiduodantis katalogavimui, jo neįmanoma aprašyti politinės technologijos terminais, dar sunkiau būtų pamėgdžioti.
Tačiau didžiausią siaubą politologai turėtų patirti, kai, neduokdie, išaiškės, kad S.Skvernelis nėra joks paslaptingų jėgų projektas, dar daugiau – sunku jį būtu pavadinti net populistu.
Ne prieš gerą tai, bet kaukių baliaus įkarštyje, kur dominuoja zuikio, kiaulės ar karvės įvaizdis, vienas vaikšto nusiėmę kaukę, kalba gyvo žmogaus balsu ir elgiasi kaip žmogus. Toks S.Skvernelio natūralizmas pavojingai keičia žaidimo taisykles.
