Pats socialdemokratų vadas premjeras A.Butkevičius su keliais partijos
bičiuliais griebėsi šiaudo ir ėmė siūlyti Seimui dar kartą balsuoti dėl
V.Landsbergio kandidatūros.
Aišku, nekaip atrodo, kad socialdemokratai, paremti V.Tomaševskio lenkų
ir „darbiečių“, neleido pagerbti Lietuvos nepriklausomybės simboliu
laikomo pirmojo šalies vadovo V.Landsbergio, bet šios klaidos taip
paprastai antru balsavimu neištaisysi.
Jei V.Landsbergis turi bent krislą savigarbos – o jos tikrai turi gal
net per daug – aišku, kad po Seimo akibrokšto jis tiesiog privalėtų
atsisakyti rankų išsukinėjimo būdu suteiktos premijos.
Ar ne kvailystė būtų, jei Seimas šiaip taip ją išstenėtų, o laureatas
garsiai visam pasauliui pareikštų: „Ačiū, ponai, man jūsų malonės
nereikia, galite šį apdovanojimą, liaudiškai sakant, susikišti...“?
Dar gerai, kad V.Landsbergis iš anksto laišku perspėjo Seimą, jog
daugiau nesivargintų dėl premijos skyrimo jam, nors kerštas būtų buvęs
dar saldesnis, jei palauktų, kol parlamentarai perbalsuos, o jau tada
tėkštų antausį, tik gal bijojo, kad ir antras balsavimas bus toks pat, o
gal nenori juokinti pasaulio ir žeminti Lietuvos valstybės.
Tiesą sakant, valstybė ir taip jau pažeminta, tik tarptautinio dėmesio
tai neatkreipė, nes pasauliui nei Lietuva labai rūpi, nei V.Landsbergis
įdomus.
Tačiau vaizdelis iš tiesų nekoks: 26-tus laisvės metus gyvenančios
Lietuvos Seimas atstumia vieną nepriklausomybės simbolių ir nesutinka
jam įteikti Laisvės premijos būtent tą dieną, kai bus minimos Sausio
įvykių 25-osios metinės.
Galima abejoti dėl V.Landsbergio nuopelnų įtvirtinant Lietuvoje
demokratiją, bet jo išskirtinis vaidmuo siekant nepriklausomybės
akivaizdus, o Sausio įvykiai iš viso buvo jo politinio gyvenimo
kulminacija, savotiška žvaigždžių valanda.
Net ir teisinantys savo priešiškumą V.Landsbergio kandidatūrai tuo, kad
jis skleidė netolerancijos dvasią Lietuvoje, skaldė šalį, supriešino
žmones, negali neigti jo milžiniškų nuopelnų siekiant nepriklausomybės,
o didele tolerancija nepasižymėjo ir kiti du anksčiau Laisvės premiją
pelnę lietuviai -- A.Terleckas ir S.Tamkevičius, tad nėra rimtų
argumentų, kodėl reikia tarti „ne“ šiuo atveju.
Aišku, tai politinis kerštas, nes, skirtingai negu A.Terleckas ir
S.Tamkevičius, V.Landsbergis vis dar nervina kairiuosius. Bet ir
dešinieji savaip prisidėjo, kad jų patriarchas būtų pažemintas.
Nesuprantama, kam Laisvės premijos komisijai reikėjo sudurti kaktomis du
iškilius Lietuvos veikėjus – V.Adamkų ir V.Landsbergį, surengti
savotiškas meilės jiems varžybas ir paviešinti, kad laimėjo pastarasis.
Kai Seimas sukirto V.Landsbergį, V.Adamkus labai garbingai pareiškė, kad
šis buvęs vertesnis kandidatas, bet kairieji gavo argumentą, jog
prezidentas, priešingai nei patriarchas, iš tiesų labai daug prisidėjo
puoselėjant Lietuvoje demokratiją ir todėl labiau nusipelnęs premijos.
Ar nebuvo galima tyliai sutarti nebalsuojant, kad V.Adamkaus kandidatūra
perkeliama kitiems metams, kai jis minės 90-metį?
Kita vertus, ir pats V.Landsbergis mėgsta kerštauti, o lazda, kaip
žinoma, turi du galus. Pakanka prisiminti, kaip prokurorams perdavus
teismui Sausio 13-osios bylą, konservatorių patriarchas ir jų gegutės
liejo apmaudą, kad tarp įtariamųjų nėra M.Gorbačiovo.
Bet kam Lietuvos nepriklausomybės simboliui reikia taip trokšti, kad
mūsų šalis bent už akių nuteistų ir teoriškai už grotų patupdytų
pasaulio akimis patį svarbiausią Sovietų Sąjungos griūties simbolį,
Nobelio taikos premijos laureatą M.Gorbačiovą? Ar tik ne iš pavydo?
Gal šis V.Putino Rusijos labiausiai drauge su B.Jelcinu nekenčiamas
politikas ir buvo tik atsitiktinis istorijos įrankis, gal jo komandos,
kaip antai A.Jakovlevo, nuopelnai griaunant totalitarinį režimą buvo ir
didesni, bet jis visam pasauliui neabejotinai daug ryškesnis bei
svarbesnis Sovietų Sąjungos griovėjas ir už V.Landsbergį.
Tuomet logiška manyti, kad M.Gorbačiovas nepaprastai daug nusipelnė ir
Lietuvos laisvei, nes jei ne jis ir jo bendražygiai, dar neaišku, kada
būtų sugriuvusi imperija ir kiek kraujo tai būtų pareikalavę.
Sakoma, kad V.Landsbergis, kai pats negavo Laisvės premijos, siūlė ją
skirti visą giminių klaną Viešojo saugumo tarnyboje įdarbinusiam
generolui S.Madalovui. Gal labiau tiktų ją pasiūlyti M.Gorbačiovui?
Jei prezidentė S.Madalovą apdovanojo ordinu taip pat konservatorių
patriarchui pasistengus, gal jis ir M.Gorbačiovui galėtų suveikti ne
antrankių grandines, o kokį ordiną su grandine? Bent jau pasauliui tai
atrodytų oriau.