Jų šventinio stalo gali pavydėti ne vienas pensininkas. Kur ten pensininkas – ir skurdžiau gyvenantis pilietis ims seiles ryti, išgirdęs pasakojant apie Kalėdų patiekalus.
Tiesa, šie benamiai nė iš tolo nepanašūs į tuos, kuriuos išvydę paniekinamai mestelime „bomžas“. Savo rankomis jie sugebėjo susikurti visai padorų gyvenimą. Tad ir jų Kalėdos – visai padorios, ne su stipraus alaus bambaliu rankoje.
Pirmiausia palesino antis
Neries pakrantės senbuvis 51 metų Remigijus Kručkauskas su bendraamže drauge Svetlana trečiadienio rytą su krepšiais krypavo link savo trobos iš Šv.Jono Bosko bažnyčios. Didžiuliuose nešuliuose – drabužiai. Pasirodo, maistu šventėms sugyventiniai ir trys jų įnamiai jau pasirūpinę anksčiau.
Tačiau atėjęs namo R.Kručkauskas pirmiausia nepuola užkąsti. Pasiėmęs supelijusios duonos maišelį jis patraukė prie kūdros, kuriose plaukioja antys.
„Uli, uli, uli“, – pašaukė jis nebaikščius paukščius, į vandenį berdamas duonos trupinių saują. Palesinti antis – pirmas jo darbas kiekvieną rytą.
Remigijus šyptelėjo: „Nebaikščios antys, nes žino, kad nesuvalgysime.“
Žuvį keps ant anglių R.Kručkauskas išdavė, kad tądien su Svetlana važiuos į miestą ieškoti sterko. Kalėdų stalui jį paruoš taip, kaip nuo seno ruošia.
Prapjovęs žiaunas Remigijus ištrauks žarnas. Pilvo neperpjaus, nes tada sterkas išsiverčia. Į vidų prikimš pomidorų, tiesa, prieš tai žuvį pamarinavęs.
Suvyniojęs į foliją R.Kručkauskas sterką keps ant anglių lauko krosnyje. „Žuvis būna labai minkšta, liežuvį galima praryti“, – dėstė kulinarines paslaptis vyras.
Kad apie maisto gaminimą jis nutuokia, galima neabejoti. Mat R.Kručkausko specialybė – virėjas, dirbo jis alaus bare „Papartis“, oro uosto restorane, „Neringoje“, „Palangoje“.
Kitas patiekalas, be kurio neapsieis stalas, – silkė. Ją Remigijus ruošia gana paprastai: prie silkės smulkiai supjausto svogūno, taip pat smulkiai nuluptos citrinos. Taip labiausiai patinka ir jam, ir jo likimo draugams.
Lauko virtuvėje jau laukia tortas, pyragas, kitokių skanėstų. Juos benamiai laiko lauke, nes troboje, suprantama, nėra elektros. Bus ir putojančio vyno, kurio butelį padovanojo šalia gyvenantys kaimynai.
Pušies puošti neskubėjo
Lauke jau papuoštas Kalėdų medis. Tik ne eglė, o pušis, kurią benamis kažkada pasodino. Remigijus sakė neskubėjęs, puošmenomis medį apkabinėjęs tik prieš kelias dienas. Jam nepatinka Kalėdoms pradėti ruoštis prieš mėnesį.
Pušies šakas jis apipurškė baltais dažais – o ką daryti, kad sniego nėra? Kieme takai išpilti smėliu, kad nebūtų purvyno. Pasirūpinta net augintiniais – kalės Žužos laukė pilnas dubuo kaulų su mėsa. Bet šuo neskubėjo jų krimsti – jau pasisotino.
Kūčių vakarą Remigijus būtinai eis į Piemenėlių mišias bažnyčioje. Jis tikintis, maldos namuose apsilanko kone kasdien.
„Tokios mūsų Kalėdos jau ne pirmus metus. Nėra ko dejuoti, kad nėra ko dėti ant stalo. Visada įmanoma ką nors sugalvoti“, – nė akimirkai neprarado optimizmo Remigijus.
Praeityje būta visko
Neries pakrantėje benamiu prieš daug metų tapęs Remigijus viską susikūrė savomis rankomis. Susilipdė namą, iškirto brūzgynus, net kanalizacijos sistemą įrengė.
Tiesa, jo praeitis buvo visai kitokia. Kadaise Remigijus buvo „Vilniaus brigados“ narys, 13 metų ragavęs ne tik Lietuvos, bet ir Austrijos kalėjimų duonos, kovos menų instruktorius, įjunkęs į narkotikus.
Vyras sugebėjo atsitiesti, bet to nesureikšmina. Gyvena prie Neries už tai, kad sutvarko pakrantę. Ir sugeba Remigijus pragyventi vien iš 108 eurų neįgaliojo pašalpos. Tad jis nesupranta niurzgiančių pensininkų: „Reikia tik rankas ir smegenis šiek tiek pajudinti – gyvenimas bus gražus.“
