Tai, aišku, buvo išgalvotas personažas – labiau autorių pramanytas herojus, taip sakant metafora. Bet legendiniai rašytojai gyveno seniai. Jei jie gyventų dabar ir gyventų Lietuvoje – rašytų visai kitokius kūrinius, nes jų vartojami literatūriniai triukai, tos pačios metaforos ir humoras – čia būtų visai nejuokingi ir net banalūs.
Lietuvos vagys, sukčiautojai, apgavikai ir kyšininkai – ypač iš aukštesniojo, rafinuoto – valdininkų luomo – toli perspjauna tuos humoristinius personažus aprašytus Ilfo ir Petrovo. Ir įžūlumu, ir akiplėšiškumu, ir arogancija , ir vaidmainiškumu. O gobšumu, dažnai, jie gali konkuruoti tik su savo kolegomis iš kitų ministerijų, departamentų ar kitokių tarnybų.
Net pagauti už rankos prasižengimo vietoje, ar su kyšiu, ar vairuojantys išgėrę, ar brakonieriaujantys, ar mušantys žmoną – šaunieji Lietuvos prasikaltėliai – žiūrėdami tyromis akimis, virpančiais balsais pradeda pasakoti, kad jie visai nekalti, kad jie visas savo jėgas atiduoda Lietuvai ir jos gerovei.
Prasideda pasakojimų serijos apie jų nuveiktus mistinius geruosius darbus šaliai, gamtai, žmonijai ir kosmosui – šalia viso to, juk jūs suprantate, sako prasižengėlis – šitas smulkus nukrypimas – viso labo niekai.
O kai policija, specialiųjų tarnybų agentai, ar žurnalistai parodo pripūstą iki viršaus alkotesterį, ar nufilmuotą momentą kaip herojus griebia pluoštą pinigų, ar deda parašą kur jo neturėtų būti, arba duoda pasiklausyti įrašytos kalbos, kurioje toks herojus rėkia, kad čia jam per mažai siūloma – tuomet ašaros jau pradeda bėgti skruostais, o virpantis tyras balsas virsta aimana.
Tai juk susidorojimas – girdisi ta aimana – tai politiniai žaidimai, nes artėja rinkimai – aimana net aidi atsimušdama į senamiesčio stogus – tai konkurentų užsakymas ir tai sąžinės neturėjimas – šitaip elgtis su žmogumi, kuris tiek daug padarė visiems aplink.
Taip dejuoja ir susikompromitavęs prezidentas, taip – beveik žodis žodin dejuoja ir buvęs partijos vadas paskendęs juodojoje buhalterijoje, iš jų pavyzdį ima ir dejones varijuoja futbolo veikėjai, kurie beveik nesislėpdami dalinasi FIFA dotacijas, į vieną dūdą pučia ir visokie žentai, žmonos, broliai ir seserys, nutverti lengvai prilindę prie valstybės pinigų ar kitokio turto, lygiai taip dejuoja ir naujausia „auka“ – NŽT vadovė , teigusi, kad esanti visiškai blaiva, ir kuri pripūtė į alkotesterį tiek, kad jis vos nesprogo nuo perkrovų.
Ilfas ir Petrovas – ne veltui legendiniai rašytojai – jie sugalvojo ir aprašė daugybė skirtingų, originalių situacijų ir herojų, tuo tarpu mūsų kasdienių tragedijų herojai labai jau panašūs ir nuobodžiai vienodi.
Tiek savo žygiais, tiek schemomis, tiek pasiteisinimais ir savo sekamomis pasakomis. Aišku, skiriasi žygių masteliai, bet faktas, kad fantazijos ir kūrybos Lietuvoje mažai – nepajudinamas.
Gal vis tik didesnį dėmesį turėtų skirti valdžia menams ir menininkų ugdymui – ir grožio aplink būtų daugiau – ir istorijos kasdien pagaunamų „valdiškų“ kyšininkų ir sukčių būtų įdomesnės.
