Kol mažieji po pusryčių džiaugėsi savaitgalio filmukais ir spietėsi prie televizoriaus, Vaiva Sikorskienė šviesioje erdvioje virtuvėje švelniai kalbino vos metų ir trijų mėnesių Jonuką, kuris sėdėjo vaikiškoje kėdutėje ir nepatikliai žiūrėjo į dubenį, iš kurio vienas po kito jį atakavo košės šaukštai.
„Jonukas dar neatsibudo, – šyptelėjo V.Sikorskienė. – Jis į mūsų namus pateko netikėtai. Jau auginome tris jo brolius ir seses. Sulaukėme skambučio, kad yra kūdikis, kurio mama negali auginti. Mama iššoko iš važiuojančio greitosios pagalbos automobilio ir labai sunkiai susižeidė. Jonukas gimė neišnešiotas po Cezario pjūvio operacijos.“
Mažylis gimė vos kilogramo ir septynių šimtų gramų, o po mėnesio, praleisto ligoninėje, vaiką parsivežė Sikorskiai.
„Patyriau daug streso, nes vaikas buvo labai mažas, bet dabar jau galiu juo džiaugtis. Jis buvo labai geras kūdikis – pavalgydavo ir ramiai miegodavo. Jonukas nevaikšto – jis greitai išmoko šliaužioti, o paskui iš karto bėgioti“, – juokavo V.Sikorskienė ir, iškėlusi mažylį iš kėdutės, leido pačiam nuspręsti, kuria kryptimi nori keliauti po sočių pusryčių.
Sostinėje kaimynai kviesdavo policiją
Į Reškutėnų apylinkėse esantį vienkiemį Sikorskiai atsikraustė prieš metus. „Labai ilgai ieškojome tinkamo būsto. Tokiai šeimynai reikia atitinkamų sąlygų. Anksčiau gyvenome trijų kambarių bute Vilniuje, ir jis šių reikalavimų neatitiko. Vėliau nuomojomės šešių kambarių butą, bet turėjome pasiturinčius kaimynus, kuriuos vaikų keliamas triukšmas piktino“, – pasakojo moteris. Kaimynai ne tik skundėsi ar stukseno į radiatorius, bet kartais kviesdavo policiją.
Ką gali pasakyti pareigūnas, atvykęs pagal iškvietimą ir bute radęs devynis mažamečius vaikus? „Nieko tokio nepasakydavo, bet supraskite: vaikai kelia triukšmą, tad gal pas mus namuose smurtaujama? Suprantu, kad į iškvietimus jie turėjo reaguoti“, – patikslino V.Sikorskienė.
Sutuoktiniai senokai brandino mintį su vaikais pabėgti nuo miesto šurmulio ir įsikurti vienkiemyje. „Mums buvo nesvarbu, kuriame rajone įsikurti, norėjome tik rasti namą, kuriame gyventi su vaikais būtų patogu. Iš tiesų mūsų namas anksčiau buvo karvių girdykla, o vėliau perstatytas į gyvenamąjį. Žinoma, tam, kad įsikraustytume, prireikė nemažai investuoti ir paplušėti. Dar planuojame įrengti vieną didelį vaikų kambarį, reikia atlikti šiokių tokių elektros instaliacijos darbų“, – apie planus kalbėjo V.Sikorskienė.
Ji pasakojo, kad dar liko išspręsti vandens klausimą, mat prie namo esantis gręžinys negilus, o vanduo iš jo neskanus. Šį darbą, taip pat ir įveisti sodą prie namo, šeima suplanavusi atlikti netolimoje ateityje.
Pirmas susitikimas buvo lemtingas
Sutuoktinių pora užaugino keturis savo vaikus ir jau turi anūkų. Globoti svetimus vaikus moterį paskatino tai, ką savo akimis išvydo lankydamasi socialinės rizikos šeimose.
„Iš pradžių tikrai negalvojome kurti šeimynos. Norėjau globoti tik vieną mergaitę. Pati anksčiau dirbau lietuvių kalbos mokytoja, bet darbas mokykloje nebuvo labai prie širdies – sąsiuvinius tekdavo taisyti ir naktimis. Net vyras Povilas yra paskatinęs keisti darbą, nes namuose dirbdavau tiek pat, kiek darbe, ir manęs vis tiek nebūdavo“, – pasakojo pašnekovė.
Palikusi mokyklą ji baigė socialinio darbo magistro studijas ir įsidarbino socialine darbuotoja. „Nors jau nebuvau labai jauna, gyvenime reikėjo pokyčių. Po studijų įsidarbinau socialinės paramos centre – mano darbas buvo susijęs su moterimis, kurios kenčia nuo įvairių priklausomybių. Jau tada pradėjau labai daug galvoti, kas šioms moterims gyvenime nutiko, kad iš jų buvo atimti vaikai, kaip atrodo jų gyvenimas. Po truputį atėjo mintis globoti vaiką“, – pasakojo pašnekovė.
V.Sikorskienė puikiai pamena, kaip nuvyko susipažinti su būsima globotine, ir socialinė darbuotoja netikėtai prisiminė, kad yra dar viena mergaitė, kuriai labai reikia pagalbos: „Agota sėdėjo prie lango viena ir suposi ant arkliuko. Man labai jos pagailo. Paskui sužinojau, kad mergaitei įtariamas kurtumas.“
Moters idėją priglausti neįgalų vaiką dalis šeimos narių ir draugų sutiko skeptiškai: „Jie sakė, kad man teks mokytis gestų kalbos ir net neįsivaizduoju, su kuo teks susidurti... Apsispręsti buvo nelengva, bet norėjau šiam vaikui padėti. Nuvežėme mergytę į Santariškių klinikas ir išgirdau, kad ištirti klausos medikai negali, nes ausis užkimštos, reikia jas išplauti. Buvau apstulbinta – juk medikai turi tam visas sąlygas, juo labiau kad jos ligos istorijoje jau buvo vienas įrašas apie tai, kad tyrimo atlikti negalima dėl kamščių ausyse.“
Išplovus ausį ir atlikus tyrimą paaiškėjo, kad mergaitė nėra kurčia, tiesiog siauros ausies landos greitai užsikemša, bet jokio kurtumo nėra.
Didelės šeimos neplanavo
V.Sikorskienė tikino su neigiamu visuomenės požiūriu į vaikus globojančius žmones susidūrusi ne kartą, bet vienas nemaloniausių įvykių nutiko vaikų darželyje: „Buvo konfliktas vaikų darželyje, kai mergaitė nenorėjo miegoti, auklėtoja bandė ją priversti, ir viskas baigėsi tuo, kad buvome apkaltinti netinkamai prižiūrintys vaikus. Visuomet jauti tam tikrą kvėpavimą į nugarą, nes žmonės pirmiausia klausia: kodėl tai darote? Ir patys nusprendžia, kad dėl pinigų. Savus vaikus auginti nelengva, o čia augina svetimus...“
Moteris apgailestavo, kad visuomenė nelinkusi geranoriškai priimti tokių šeimų kaip jos.
Jau globodami dvi mergaites Sikorskiai sužinojo, kad „SOS vaikų kaimas“ ieško poros, kuri sutiktų būti globėjais. „Tai juk buvo toks pat darbas, kurį darėme kasdien. Sąlygos buvo tokios – namuose gyvena mama su vaikais, o į namus ateina tetos, kurios padeda mamai vaikus prižiūrėti. Mes buvome vienintelė pora, nes neatsiranda vyrų, norinčių dirbti tokį darbą“, – pasakojo pašnekovė. Po metų į šeimą atkeliavo Miglė, kurios jau buvo atsisakę vieni globėjai.
Po kurio laiko, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, šeima „SOS vaikų kaimą“ paliko ir išsikraustė į butą sostinėje, sunkiai sekėsi derinti trijų mažų mergaičių priežiūrą ir darbą, tuomet Sikorskiai nusprendė kurti šeimyną, į jų namus atvyko Rapolas ir Liepa.
„Dar atvyko jų sesutė Saulė, tad iš viso buvo penki. Tiesa, devynių auginti tikrai neplanavome“, – šyptelėjo pašnekovė ir pridūrė, kad vėliau globoti paėmė Aurimą su Austėja, o paskutinis buvo Jonukas.
Kiekvienas turi savo pareigų
„Išbandymai suartina šeimą“, – įsitikinusi V.Sikorskienė. Vyresnės, aštuonerių ir septynerių metų, mergaitės kartais jai atskuba į pagalbą kaip galėdamos – bent susitvarko žaislus.
„Stengiamės, kad vaikai turėtų pareigų, tokių kaip kambario tvarkymas“, – pasakojo pašnekovė. Tačiau buityje ji tvarkosi tik su vyru. Moteris apgailestavo, kad labiausiai laiko per kasdienius darbus pritrūksta individualiai pabendrauti.
„Kartais labai reikia tiesiog kur nors išeiti ar pasivažinėti dviračiais su kuriuo nors vienu vaiku. Stiprinti ryšį, pasikalbėti, nes jie visuomet būna būryje“, – sakė ji.
Darbus sutuoktiniai pasidaliję – P.Sikorskis kas rytą veža vaikus į mokyklą ir paima iš jos, jis taip pat apsiperka parduotuvėje, organizuoja remonto darbus. V.Sikorskienė visą dieną tvarkosi namuose, prižiūri mažuosius, ruošia pietus ir laukia grįžtančių iš mokyklos vyresniųjų.
„Sulaukiu jų, tada pietaujame, o paskui būna ramybės valanda, kai mažieji miega, o vyresnės mergaitės skaito knygas. Vakare ką nors veikiame kartu“, – pasakojo pašnekovė.
„Vaikams čia gerai, vasarą gali važinėtis dviračiais, žiemą – rogėmis. Vilniuje turėdavau nuolat visus saugoti, juk neišeisi į kiemą su devyniais vaikais. Kiekvienas vaikas nori dėmesio, kažkas užsigavo, kažkam ką nors skauda, kiti susipešė“, – apie gausios šeimynos kasdienybę pasakojo V.Sikorskienė.
Knyga apie išbėgusį pieną
Moteris juokavo, kad jei kada nors gyvenime rašys knygą apie save, tai ji vadinsis „Ir vėl išbėgo pienas“. „Tarsi prakeiksmas. Kasdien kaitinu pieną, kurį perkame iš kaimo žmonių, ir kasdien jis išbėga. Kas kartą sakau: jau šiandien tikrai stovėsiu prie viryklės ir žiūrėsiu į tą pieną. Bet vis kas nors nutinka, kas nors atitraukia mano dėmesį“, – šypsojosi pašnekovė.
„Savo devynių auginti nesiryžčiau, bet taip jau susiklostė gyvenimas. Dažnai pagalvoju, kad yra jau pagimdytų vaikų, kuriems reikia padėti. Dėl minties, kad auginti vieną vaiką sunku, manau, viskas priklauso nuo požiūrio. Galėčiau nuo ryto iki vakaro svarstyti, kokia aš vargšė, bet iš tiesų, kiek nusprendi, kad gali pavežti, tiek ir veži, o jei nuo ryto iki vakaro tik galvoji, kad viskas per sunku, tai iš tiesų bus per sunku. Sunkiai, bet su vyru susitvarkome su šia užduotimi“, – šypsojosi ji.
Anot V.Sikorskienės, kol kas vaikai maži, tad tenka nudirbti daug fizinio darbo. Bet kai jie paaugs, bus galima daugiau laiko skirti jiems ugdyti, bendrauti. „Kartą buvau pusdieniui išvykusi, grįžtu ir mažylis Jonukas taip nuoširdžiai apsidžiaugė, kai mane pamatė. Jis nelabai gali parodyti savo emocijas, bet buvo akivaizdu, kad per tą pusdienį labai manęs pasiilgo. Kai jauti, kad vaikas nuoširdžiai prisiriša, labai nuskaidrėja sieloje. Ne visi prisiriša“, – pasakojo moteris.
Pasak jos, su vaikais, kurie jau yra praleidę kelerius metus globos namuose, sudėtingiau. „Jie jau yra patyrę tai, kad žmonės keičiasi. Su tokiais vaikais sunkiau užmegzti ryšį. Kaip mano vyras sako: nors tokie vaikai taip pat žaisdami užsigauna, jie pas tave guostis neateina. Jie nepasitiki suaugusiaisiais. Kalbu ne tik apie mus, bet apskritai apie visus suaugusiuosius. Jie nuolat juos išbando, todėl reikia nustatyti ribas. O jie nuolat mėgina jas peržengti vesdami iš kantrybės“, – kalbėjo V.Sikorskienė. Jos teigimu, buvimas su vaikais turi būti naudingas abiem pusėms.
Vaikai išmoksta gyventi šeimoje, susidoroti su kylančiomis problemomis, kuria santykius su kitais žmonėmis. „Kalbu ne tik apie prisirišimą prie mūsų, bet ir apie santykį su kitais tikrais ir netikrais broliais, seserimis. Čia jie visi yra broliai ir sesės. Mes, suaugusieji, taip pat turime jaustis gerai, sulaukti meilės ir prisirišimo, nesijausti kaip globos namų darbuotojai, kurie atidirba ir išeina. Tai mūsų namai ir mūsų vaikai“, – sakė globėja.
Paklausta, ar randa lauko sau, pašnekovė nusišypsojo ir atsiduso: „Labai laukiu laiko, kai galiu bent trumpam atsiversti knygą. Žinoma, tam trūksta laiko, bet jo sau skirti tiesiog būtina, kad nebūtum visai išblaškyta. Neseniai buvo toks įvykis: maitinu kėdutėje Jonuką, vaikai valgo pietus. Veiksmas vyksta kaip visada – kas nors ko nors klausia, kam nors ko nors reikia. Staiga mane apėmė baimė, kad dingo Jonukas, ir klausiu vaikų išsigandusi: kas matėte Jonuką? Tokių situacijų būna dėl nuolatinio dėmesio keliems dalykams iš karto. Pati pavalgau paskutinė, nes vaikams reikia pagalbos – tai pritrūksta duonos, tai grietinę reikia paduoti, tai kam nors vėl prireikė šaukšto.“
Labiausiai trūksta automobilio
V.Sikorskienė pripažino, kad jos gausiai šeimai labai pasisekė su vaikų mokytojais ir šeimos gydytoja, kuri geranoriškai padeda. „Provincijoje yra tokių šviesulių, tokių gerų žmonių, kurie mus priėmė natūraliai, žmogiškai. Kai atvykome čia, nieko nepažinojome ir buvome nustebinti, kaip mus sutiko vietos bendruomenė“, – apie persikėlimą iš sostinės kalbėjo moteris.
Į klausimą, ko šiuo metu gausiai šeimai labiausiai trūksta, V.Sikorskienė atsakė, kad didžiausia problema yra šeimos kelionės: „Mums labai trūksta bent devynių vietų automobilio. Dabar, kai vyras veža vaikus į mokyklą, jie ir taip važiuoja šešiese, o dar norėčiau du berniukus į darželį, bet netelpame į automobilį. Su autobusais reikalai sudėtingi, nes iki stotelės reikia du kilometrus nueiti.“
Moteris pasakojo, kad vaikų šventiniai norai tokie pat, kaip ir visų bendraamžių – mergaitės alpsta dėl lėlių, berniukai žavisi traktoriais, o štai patiems mažiausiems labiausiai reikia mamos ir tėčio.
Pokalbio pabaigoje V.Sikorskienė išdavė paslaptį – jų namuose turėtų atsirasti kambarys rožinėmis sienomis, kaip norėjo būsimos jo gyventojos. Tiesa, kambarys bus ypatingas dar ir dėl to, kad, nesutarus dėl sienų spalvos, buvo rasta išeitis: viena šio kambario siena bus mėlyna – ta, prie kurios stovės Barboros lova.
„Kambarys bus rožinis, tik viena siena mėlyna, lubos taip pat bus mėlynos ir jomis plauks balti debesėliai“, – apie jaukius įkurtuvių rūpesčius kalbėjo V.Sikorskienė.
