Tikėjimas prasideda nuo abejonės. Ją įveikia, ateina į tave. Ir išlaisvina, ir išpildo. Kad veikiai vėl užvaldytų abejonė. Abejonė – tikėjimo pamatas. Svarbiausias tikinčiojo jausmas, be kurio tikėjimo nėra. Tikėjimas yra vilties pastanga.
Ko nežinai, to ir nėra. Kol europiečiai neatrado Amerikos, jos ir nebuvo. Ir joks tikėjimas Amerikos nesukūrė. Tikėti galima tik tada, kai nori, lauki ir tikiesi to, kuo tiki. Net ir nežinodamas, ar tai yra. Kai nuo to priklauso tavo likimas ir tavo pasaulis.
Katalikybė daro didžiausią klaidą. Ji kreipiasi į žinančius, o ne į abejojančius. O žinantiems tikėjimo nereikia. Jie ir taip žino. Toks gana nuobodus, primityvus mokslinio pažinimo pakaitalas. Viskas tada prasideda ir baigiasi išore. Viduje nelieka nieko.
Yra daug didingų, turtingų bažnyčių, kuriose nėra tikinčio nei vieno iš tūkstančių. Ir nei vieno kunigo tikinčio. Ir kuriose nėra Dievo. Nes Dievas gyvena ne bažnyčioje, o žmoguje. O siela niekada nežino. Ji laukia ir tikisi.
Matyt, tai neišvengiama, kai pasaulinė organizacija ir vieningi ritualai. Kreipiamasi į patį menkiausiai išsilavinusį ir jaučiantį žmogų. Taip mokytojas per pamoką stengiasi, kad pats kvailiausias suprastų. Protingesnieji ima žiovauti ar laivus šaudyti. Ir eskadra plaukia tokiu greičiu, kokiu plaukia lėčiausias laivas. Ir viskas pavirsta suaugusiųjų žaidimais.
Bet ir tie labai suaugę – laukia Kalėdų. Kiekvieno sielos tėviškė yra vaikystė, kurios ilgimasi. Vaikas tebesnaudžia kiekviename. Jam reikia dovanų ir pasakų. Ir kad būtų tai, ko negali būti. Laimingos filmo pabaigos. Net patys baisiausi, likę vieni, baiminasi ir svajoja. Žmogžudžių kamerose spindi eglutės.
Viskas baigiasi. Ir tie, kurie supranta, kad baigiasi, taip pat baigiasi. Niekada nesibaigia tik svajonė ir laukimas to, kas bus. Ir viltis, kad bus. Ir kad tiems, kuriuos myli, viskas bus gerai. Laimingi laukia rytdienos. Nelaimingi – ne.
Paskaitykit šitą šventę vienas kitam garsiai. Pamatykit šitą vienas kitam tyliai. Išgirskit šitą vienas kitam. Nes skambėjimas yra gerai. Viskas, kas nėra mirtis, yra gyvybė. Tą supranti tik susidūręs su tamsa. Čirškiant žadintuvams.
Sako – visą laiką miegam. Tik prieš pabaigą trumpam atsibundam. Labai gali būti. Nes ar būtų tada žodis išsigelbėjimas? Šaltis nesupranta vasaros. Žydėjimas nepažįsta žiemos. Nors gamta ta pati. Bet kitas laikas ir kitas gyvenimas. Ir vienas kito neatsimena.
Jeigu dabar atsisuktum – argi tavęs nematytų? Jei pasakytum ką nors, juk išgirstų? Nes regėjimas mato tave. Ir muzika girdi tave. Ir gyvenimas tave gyvena.
Bet niekas tavęs neišgirs. Ir niekas tavęs nemato ir negyvena. Tu nematomas. Tavęs paprasčiausiai nėra. O tai kas yra, esi ne tu. Viskas jau buvo. Dingtum, ir niekas nepasikeistų, niekas nepastebėtų, nieko neatsitiktų.
Štai tu atsikeli, skutiesi, įsijungi pasaulį. Štai eini gatvėmis ir sakai koridoriuj labas. Šypsena įtempia lūpas ir pasirodo gelsvi, kreivi dantys. Ir iš nosies vėl styro plaukai. Kodėl tu čia? Kodėl toks? Kada tai prasidėjo ir kada baigsis? Kas buvo iki to ir kas bus per amžius, kai nieko nebus? Ir kodėl gruodį lyja?
Per Kalėdas gimsta atsakymas. Kurio nebuvo, nėra ir nebus. Kuris esi tu. Tavo rankos šiltos ir kvepia prisilietimų kekėmis.
Išjunkim šviesą ir įsijungs tamsa. Ateikim vienas pas kitą. Pagarbinkim vienas kitą. Vynas yra mūsų kraujas.
Šitie žodžiai praeis. Ir pasaulis praeis, ir visi žmonės ir miestai. Bet mes niekada nepraeisim.
