Čia Lietuva, tik čia taip galima. Policininkas šovė į neblaivaus vairuotojo pilotuojamo BMW (gali būti ir kita automobilio markė, tačiau toks jau šį kartą sutapimas) padangą, tačiau netyčia pataikė į veidrodėlį?
Taip, atsakymas čia toks pats – TIK Lietuvoje taip galima. Žinoma, replika būtų identiška, net jei ir būtų nešovęs. Ji nesiskirtų, net jei per šv. Kalėdas būtų apsireiškęs Visagalis ir su savimi atsinešęs visuotinę taiką ar didesnius maišelius kūčių mišrainėms išsinešti, neabejoju, vis tiek būtų nepatenkintų.
Visuotinio skundimosi lipnūs čiuptuvai pasiekia beveik viską – nuo brangaus kuro (nes žulikai naftos magnatai specialiai perka brangesnius degalus ir vėliau juos parduoda dar brangiau, o ir šiaip, vandeniu varomi automobiliai seniai išrasti) iki rinkimų (nes kiekvienas Lietuvos pilietis yra vidutiniškai nukentėjęs nuo A.Kubiliaus keturiolika kartų bei gana stipriai investavęs į kolūkių akcijas, kuriuos šitaip begėdiškai sugriovė V.Landsbergis).
Tiesa, pasipiktinimą politikais iš dalies galima pateisinti, tačiau sunku patikėti, kad turintys interneto prieigą žmonės ir, deja, atžalų ir, deja, gal net ne vieną, vis dar balsuoja už politinius judėjimus, susijusius su darbu arba teisingumu (išvadas darykite patys). Ir, deja, ne vieną kartą.
Ironiška, tačiau, jei būčiau užsienietis (duokdie, ne musulmonas, vargeli, bent jau ne juodaodis), apie Lietuvą, iš statistinio lietuvio, patrauklių žodžių greičiausiai neišgirsčiau. Juk čia praktiškai visi uždirba minimalią algą (šiuo metu rašau Kauno Akropolio Coffee inn ir man tikrai keista, kaip uždirbdami skatikus, aplinkiniai leidžia sau gerti kavą, kuri kainuoja daugiau nei 2 eurus).
Dar sunkiau suvokiama, kaip uždirbant minimalią algą ir skundžiantis dėl didelių kuro kainų, gali šauti idėja pirkti automobilius, kurių kuro sąnaudos prasideda nuo 10l/100 km.
Ei, luktelk, bet juk tu ir pats skundiesi. Skundiesi, tais… kurie skundžiasi! Pasakyk, ką darytum kitaip!
O tai, ką jau ir darau – giriuosi. Ne pats, o apie Lietuvą. Keliaudamas svetur ar Tėvynėje sutikęs atėjūną, šiam paklausus, kaip gi mums čia sekasi gyventi, atsakau: nuostabiai. Jamaikoje žmonės nepatikėjo, kad internetas Lietuvoje greitesnis už patį U.Boltą, o anglams paklausus, kodėl tiek lietuvaičių traukia į Didžiąją Britaniją, atšaunu, kad tai geriausias būdas išmokti anglų kalbą. This is how we do! Tegu pamėgina su tuo pasiginčyti!
Niekam daugiau, kaip tik mums patiems nuspręsti, kaip reprezentuojame save kitiems ir sau. Taip, kad gerai pagalvokime, ar verta užsieniečiui pasakoti apie prizines vietas pagal išgerto alkoholio kiekį pasaulyje, bei iš kartos į kartą perduodamą kyšių kultūrą. Geriau pasakokime, kad per praėjusias šv. Kalėdas buvo VA TIEK sniego (rodo su rankomis) ir tik šiais metais nenuskilo, nes čia Lietuva ir čia visuotinis atšilimas negresia!
Dar geriau, nusiveskime į prabangų restoraną ir kai svečias paklaus, kodėl nieko neužsisakome, atsakykim, kad persivalgėm per Kūčias. Na ir kas, kad jau bus pavasaris, bet čia, Lietuva, čia mes tiek prisiskanaujame, kad iki pat Joninių į maistą nenorim žiūrėt!
Bet palaukite, o jei…O jei iš tikrųjų mes taip skundžiamės tik tam, kad niekas čia neatvažiuotų ir neužimtų mūsų gerai apmokamų darbo vietų bei daugialitražiais automatais (turiu omenyje automobilius) siurbtų pigius degalus ir terštų mūsų miškus (jau ir taip turim kormoranų, patys matot, kuo baigėsi!)?
Kas, jei esame geresni aktoriai, už tuos, kuriuos kalame prie kryžių komentarų skiltyse, po dar vienos lietuviško kino premjeros? Ne gi tai ne geniali atvirkštinės psichologijos adaptacija?
Tikiuosi ne, arba man tiesiog labai nesiseka vaidinti.
P.S. Po Kalėdų praėjus vos kelioms dienoms gausiai pasnigo? Jūs turbūt juokaujate – tik Lietuvoje taip gali būt.
