Kalėdas ir Naujuosius metus dažnai suplakame į vieną sąvoką „šventės“, nors šie vyksmai yra visiškai skirtingi. Kalėdos įprasmina tai, kas nuolat kartojasi – Saulės grįžimą ar Dievulio gimimą, kiekvienam – pagal tikėjimą. Iš esmės niekas niekada nesikeičia. Geri dalykai kartojasi, blogi – taip pat kartojasi. Dėl to sveika viską priimti ne pernelyg jausmingai – suvokiant, kad pasaulis toks, koks yra.
O štai Naujieji yra kuo tikriausia iliuzijų šventė. Visi žinome, kad tokio dalyko kaip nauji metai išvis nėra. Tačiau vis viena rengiame karnavalą, sprogdiname petardas, keliame šampano taurę. Laukiame dvyliktos valandos. Ir tada ką nors sau pažadame. Paauglystėje linkėdavau sau nebevalgyti po šešių, mokytis anglų kalbą, susirasti gerų draugių ir nukeliauti į Europą.
Naujumo vaikymasis – kuo tikriausias beždžioniavimas. Tai, ką mes laikome naujais dalykais, visada būna jau kur nors matyta. Merginos nori tokios figūrų, kokias matė madų žurnaluose. Vaikinai nori tokių automobilių, kurie atsiranda rinkoje. Kūrėjai nori sukurti kažką genialaus, ką įvertintų visuomenė – tai yra jų tragedija, nes visuomenė retai įvertina tai, kas dar nepopuliaru.
Patraukti dėmesį naujais dalykais kuo toliau, tuo kebliau. Vartotojai nori tik kuo greičiau prasukti laiko juostą „feisbuke“. Retas kuris sugeba perskaityti straipsnį. Knygų skaitytojai – išvis retenybė. Tačiau knygynai pilni naujų knygų. Todėl, kad pirkti knygas madinga. Nustverti knygą, nusinešti prie kasos, užmokėti pinigus, parsinešti namo, atsiversti, paskaityti „feisbuką“ , knygą dar truputį paskaityti, užkrimsti šokolado, knygą užversti, išsitraukti butelį alaus. Po savaitės padėti į lentyną. Po mėnesio nusipirkti naują knygą.
Psichoterapeutas Olegas Lapinas juokauja, kad žmonės nenueina laiku miegot, nes bijo nepastebėti „feisbuke“ katino nuotraukų. Patikrinau praktiškai – jei kurį vakarą rasdavau vaizdelį, pasidalindavau. Dėmesys – garantuotas.
Tai – dar vienas įrodymas, kad jokių naujų dalykų mums nereikia. Geriau pasižiūrėt internete į kačiuką ar kokius nors gražius gamtovaizdžius. Žinoma, geriausia naujiena – tada, kai gamtovaizdyje ar kačiuko šėlsme dalyvauji pats. „Aš ten buvau, alų midų gėriau...“ – šis žavus motyvas iki šių laikų pratęsia stebuklines pasakas.
Jei paklaustumėte apie tai, kas nutiko pernai, turbūt dauguma tautiečių prisimintų, kad buvo įvestas euras ir įvyko du teroro aktai Prancūzijoje. Daugiau visiems akivaizdžių faktų lyg ir nėra. Ai, tiesa, dar laukiame pabėgėlių.
Kas dar buvo? Neprisimintume net vakar skaitytų naujienų, ką jau kalbėt apie praėjusius metus. Naujienas rankiojantys žurnalistai pluša išsijuosę, kad tik spėtų kartu su vis greitėjančiu gyvenimo tempu. Tačiau žmonėms visada įdomiausia skaityti apie nuogas krūtis, gėjus ir išėjusius į amžinatilsį dainininkus, kurie buvo populiarūs jau 1990– aisiais.
Mokytojai kalba, kad mokiniai nebesugeba sutelkti dėmesio ilgiau negu pora minučių. Rykšte neužsimosi, ant žirnių kampe neparklupdysi, net balso nepakelsi – nebe tie laikai. Reklamose aiškinama, kad auklėti vaiką diržu yra tas pats, kas mušti neužsivedantį automobilį. Tačiau tarp vaiko ir automobilio yra menkutis skirtumas – automobilis važiuoja ten, kur jums reikia, o vaikas niekada nejuda ten, kur – kaip jums atrodo – reikia. Anksčiau vaikus versdavo kryptį pasirinkti jėga, dabar suaugusieji dėmesį stengiasi atkreipti kuo įvairiausiomis psichologinėmis gudrybėmis. Pavyzdžiui, pažadėti kitais metais nupirkti išmanųjį telefoną ar planšetę.
Tuo pasibaisėję tėvai gręžiasi į senovę, į gamtą. Jų naujametinė svajonė – sukurti alternatyvaus mokymosi mokyklą, kur vaikai būtų ugdomi darnoje su gamta. Jie valgytų ekologišką maistą – be mėsos, jie kasdien glostytų gyvas ožkeles ir karvutes. Kai kurie žmonės išsikrausto gyventi į kaimą ir bando visa tai susikurti patys. Kai atvažiuoja į miestą, jiems sunku – sako, jaučiantys čia blogą, velnišką energiją.
Burbantieji, kad pasaulis yra pragaro praraja – jokia naujiena. Jų amžinai buvo ir bus. Kur kas mažiau keistuolių, kurie keičia pasaulį savo buvimu. Kai mirė kunigaikščiu save vadinęs Vilgaudas, vilniečiams tai buvo naujiena. Dėl to, kad visi buvo regėję bent akies krašteliu tą žmogų ar bent girdėję jį staugiant: „Aaaaameeeeeriiiikaaa“. Dėl to, kad Vilgaudas nebeždžioniavo. Jis kūrė savus ritualus.
Prieš Naujuosius apie beždžiones daug kas kalba su simpatija. Taip yra todėl, kad Lietuvoje gyvas beždžionėles esame matę arba zoologijos sode, arba fotografavęsi su beždžionėle ant peties Palangos pajūryje. Indijoje – kur kas kitaip. Ten beždžiones visi vaiko lazdomis, saugo nuo jų bananus ar net akinius.
Dėl to tenykščiai žiniuoniai kalba apie beždžionišką protą. Tai – toks protas, kuris nuolat spurda. Jei žmogus nuolat ko nors nori ar nenori – sakoma, kad jo protas kaip beždžionės. Indijos išminčius Nisargadata kalbėjo: „Kodėl jūs trokštate to, ko neturite, ir nenorite to, ką turite? Kodėl viso to jums neapvertus? Norėkite to, ką turite, ir nenorėkite to, ko neturite“.
Toks mano palinkėjimas ir Loretai Graužinienei: „Miela ponia, norėkite to, ką turite“. Gal tada pasirodys, kad užtenka jau ir griežtumo, ir reiklumo, ir atviro minčių liejimo. Gal trūksta tik proto aiškumo.
