Bene svarbiausias vidaus politikos įvykis – kovą įvykę savivaldos rinkimai – irgi buvo be aiškių laimėtojų, tik su ryškiais pralaimėtojais.
Opozicinis tandemas – konservatoriai ir liberalai – palyginti su pernykščiais Europarlamento rinkimais, taip ir nelaimėjo daugiau rinkėjų balsų. Tuo metu valdantieji socialdemokratai ir jų lyderis premjeras A.Butkevičius tiek per rinkimus, tiek vėliau tvirtai išsilaikė pirmosiose pozicijose, tad gali tikėtis formuoti Vyriausybę ir po Seimo rinkimų kitąmet. Tik su kuo?
Mat pagrindinis procesas didžiųjų partijų fronte, kurį parodė ir savivaldos rinkimai, – tolesnis „darbiečių“ ir „tvarkiečių“ ritimasis žemyn.
Po „tvarkiečių“ vedlio R.Pakso ir jo ilgamečio artimiausio bendražygio V.Mazuronio skyrybų ši partija lyg ir sugebėjo atsitiesti, o pačiam R.Paksui ėmė vertis kelias į Seimo ir prezidento rinkimus. Bet užkardą Seime prieš R.Pakso nosį metų pabaigoje nuleido ne tik oponentai, bet ir politiniai partneriai.
Dar skaudesnį smūgį partijai sudavė galimos korupcijos „tvarkiečių“ valdytoje Vidaus reikalų ministerijoje skandalas, kuris vakar virto oficialiais įtarimais partijai prekyba poveikiu ir pinigų plovimu. Darbo partijos, kuriai vadovauti ėmė V.Mazuronis, padėtis ne ką geresnė. Naujasis lyderis taip ir netapo ir greičiausiai jau nebetaps į ankstesnes viršūnes partiją vėl užtrauksiančiu lokomotyvu.
„Darbiečiams“ ant kaklo toliau kybo juodųjų finansų byla. Tačiau didžiausias jų nuostolis – iš partijos pasitraukė jos dvasinis vadovas V.Uspaskichas.
Dviem iš trijų valdančiųjų jėgų toliau smengant, politinė padėtis darysis dar painesnė, o visų pagrindinių žaidėjų konkurencija – aršesnė.
Visa tai atsispindės ir pagrindinių valstybės institucijų bei jų vadovų kovoje. Kaip buvo ir visus 2015 metus.
Seimas vilkosi įkandin savo vadovės L.Graužinienės, kuri smuko vis žemyn ir neteko politinio svorio ne tik visoje valdžios vertikalėje, bet net savo partijoje. Poste „darbietė“ lieka tik todėl, kad jai pakeisti jau nebėra nei laiko, nei įpėdinio.
Natūralu, kad dešiniųjų sąjungininkė prezidentė D.Grybauskaitė, kaip ir pernai, šiemet kovojo su socialdemokratais bei jų vadovaujama Vyriausybe. Šalies vadovė jau seniai surašė nuosprendį ir Vyriausybei, ir valdančiajai koalicijai.
Tai D.Grybauskaitė pakartojo viešai metams baigiantis – esą Vyriausybė silpna, bet reikia jai leisti ramiai nugyventi iki kadencijos pabaigos, nes pakeisti nėra kaip. Prezidentė nepraleido progos pasinaudoti ir kairiuosius užgriuvusia tikrų ar tariamų skandalų virtine – mestelėjo, jog korupcijos šešėlis pasiekė jau net patį premjerą.
Vyriausybės rūmai buvo kiek drąsesni nei pernai ir nelikdavo skolingi – prezidentei netgi prikišdami korupciją, šiuo skambiu žodžiu pavadinę jos įvairias politines manipuliacijas.
Vis dėlto bene aštriausias prezidentės ir valdančiųjų susirėmimas įvyko parlamente.
Seimas (pirmiausia – jo dauguma) atmetė net du šalies vadovės teiktus kandidatus į generalinius prokurorus, taip pat toliau kėsinosi atimti iš D.Grybauskaitės teisę skirti šį pareigūną, perduoti tą teisę Vyriausybei ir valdančiajai daugumai.
Nieko keista, jog tai dar labiau didino prezidentės pyktį – ji Seimui ėmėsi grasinti net jau ne operatyvinėmis, o visiškai išgalvotomis slaptomis „pažymomis“.
Tačiau pakiliai kalbėdama, kad prokuratūroje viskas blogai ir ją gyvybiškai būtina iškuopti, D.Grybauskaitė tarsi užmiršo, jog iš tiesų pliekia buvusį savo statytinį D.Valį, taigi ir pačią save.
Nelengva pasakyti, kuo trečiasis prezidentės kandidatas, paprastas Ukmergės apylinkės teismo teisėjas, buvo geresnis už du anksčiau Seimo išbrokuotus. Tačiau trečią kartą parlamentas su valdančiaisiais priešakyje jau pasidavė tiesmukam šalies vadovės spaudimui.
Be to, Konstitucinis teismas vakar išmušė iš Seimo rankų vieną jo ginklų kovojant dėl generalinio prokuroro – paskelbė, jog parlamentarai negali atleidinėti institucijų vadovų, jei nepritaria metinėms jų veiklos ataskaitoms.
Gal tai reiškia, jog prezidentė tapo pagrindine šių metų pilietinių politinių karų laimėtoja? Vargu.
Juk visai neseniai vienoje sričių, galima sakyti, įvyko lūžis – D.Grybauskaitę iš reitingų viršūnių išstūmė ne tik A.Butkevičius, bet ir vidaus reikalų ministras S.Skvernelis.
Tai, kad formaliai „tvarkiečiams“ atstovaujantis, o iš tiesų pabrėžtinai nepartinis ministras taps nauja politikos žvaigžde, buvo galima nuspėti. Juk mūsų rinkėjai labiausiai pamilsta būtent tokius esą nepartinius technokratus, kaip ir apskritai bet kokius antipartinius veikėjus.
Šią seną lietuviškos politikos taisyklę prieš dešimt metų patvirtino ir pačios D.Grybauskaitės pavyzdys, ir šių metų savivaldos rinkimai, kai vadinamieji rinkimų komitetai užėmė ketvirtąją vietą.
Žinoma, svaiginamam S.Skvernelio šuoliui labiausiai padėjo jo drąsa pasipriešinti prezidentei, kuri ministrą puolė dėl mirtino pasieniečio šūvio į kontrabandininką, o vėliau – dėl su vogtu automatu nuo policininkų armijos pabėgusio narkomano.
Taigi tiesmukas puolimas gali skaudžiai atsiliepti ir pačiai puolėjai. Ko gero, tokia buvo viena pagrindinių šių metų pamokų pačiai D.Grybauskaitei.
Sėkmės visiems, kremtantiems karčias mokslo šaknis.
