Panašiai kaip ir Garliavos nelaimingos istorijos atveju susirinko margaspalvė kompanija, kuri pasiūlė daug įdomių dalykų. Kaip visada tokiais atvejais, esant palankiai emocinei atmosferai, į dienos šviesą išropojo kiekvienas propagandistas ir panaudojo vaikų lavonus savo radikalioms idėjoms pareklamuoti.
Sužinojome, kad mums būtinai skubiai reikia neva norvegiškos šeimų vadavimo nuo vaikų praktikos (dar net griežtesnės), šulinių prieinamumo ribojimo įstatymo, visiško alkoholio draudimo ir t. t. Kai kurie pasiūlymai, tarp jų net mirties bausmės grąžinimas, gali būti diskutuotini. Vis dėlto keista, tai tarsi pats radikaliausiais, bet logiškiausias iš visų triukšmų.
Žinoma, greitai tokį klausimą išspręsti neįmanoma jau vien dėl tokių dalykų kaip Europos Sąjungos teisinė aplinka. Apie tai prieš rinkimus rėkausiantys politikai yra klounai, tačiau pati diskusija apie mirties bausmę net visai dėl kitų priežasčių, manau, greit rasis pačios Europos viešojoje erdvėje. Juolab kad laikyti narve iki gyvos galvos yra kankinimas, o nužmogėjusio sutvėrimo pagreitintas išlydėjimas iš žmonių ašarų pakalnės, kur jam buvo per sunku, – orumo grąžinimas. Ypač žinant, kad eutanaziją propaguojantys „humanistai“ irgi vis plačiau užkariauja Europą.
O štai visi kiti paistalai apie neva būtiną „šeimos policiją“, alkoholio tikrintuvą prie kiekvienos laiptinės, kur jos gyventojai šį prietaisą ir prižiūrės, prakeiksmus tiems, kas gina privatumą ir šeimą, – ciniškas situacijos išnaudojimas. Taip elgiasi daugiakultūriškumo ir žūtbūtinio arabų ar afrikiečių (kad ir kas jie būtų) prisišaukimo propagandininkai, kurie visokiomis pozomis nuotraukose po internetą valkiojo iki Europos nesugebėjusio priplaukti berniuko atvaizdą. Taip elgiasi ir tie, kurie agituoja, pavyzdžiui, už galimybę gėjams įsivaikint. Daugelis garsių žurnalistų, psichologų ir šiaip visuomenininkų, aptarinėdami temą, paminėję, kaip jiems gaila vaikų, pirmiausia neprovokuojami išrėkė teiginį, kad „geriau jie jau atitektų padoriai gėjų ar lesbiečių šeimai“.
Neaišku, kas čia dabar svarbiau – vaikų mirtis ar rezultatas, kad kažkokia vaikų norinti, bet jų negalinti pasidaryti pora liko be grobio? Kam į vieną košę skubiai ir įkyriai plakti šias temas? Jei tai mėginimas gydyti homofobiją, jis klaikiai neefektyvus. Ir net sadistinis. Toks pat, lyg ją gydytum prievartiniu sekso seansu su tos pačios lyties asmeniu.
Atsirado mat proga riktelėti, parodyt savo „progresyvumą“. Faktų, kad vienalyčių porelių atvejais nėra alkoholio, narkotikų, smurto ir visokios rizikos, verčiau neprašykite. Aišku, priešingų pilnas internetas, bet propagandininkas turi nupiešti vienintelę alternatyvą. Girdi, jei nešoki pritarti vienalyčiam įsivaikinimui, jei iš tribūnos nesakai, kad tau patinka vyrų bučiniai scenoje ir jais susižavėjusios neva dukters teikiami gvazdikai, esi „vatnikas“, iškasena, inkvizitorius, potencialus vaikų šuliny skandintojas. Ir dar tėvynės išdavikas, o per tokius mūsų NATO esą negins nuo rusų.
Mielieji, viskas gerai tas alkoholio ribojimas, galima ir reikia kitaip tvarkyti vaiko teisių tarnybos darbus, galime ir apie mirties bausmę pasišnekėti. Tegul bus ir gėjų partnerystė – ir jie tepildo interesų deklaracijas sąžiningai. Tik užknisa mąstymo primityvumas.
Politikams dar suprantama – tokiais atvejais jie taikosi prie emocijų ir, beje, smarkiai rizikuoja. Jiems reikia reitingų ir jie pasiūlys radikalų, bet nebūtinai protingą sugriežtinimą, dar vieną laiptelį jūsų privatumo apribojimo link. Nes tai paprasčiausia. Tiesiog tie radikalai, nesvarbu, su kokiais šūkiais, įvaro save į kampą ir nebeturi kelio atgal, nes turi nuolat pataikauti savo pačių įaudrintai miniai.
Hitleris „galutinį sprendimą“ dėl žydų irgi priėmė ne iškart. Šūkis „po policininką šeimai“ arba „gimdytojai neturi teisių“ – irgi smagus dalykas, kurį mums bruka. Kartais ne iš blogos valios, o dėl mąstymo primityvumo. Kažkas pabandė lėktuve susisprogdinti bomba, paslėpta batuose, – rodyk batus. Kažkas užminuos savo skrandį – plausimės skrandžius oro uostuose.
O „linksmiausia“ šių nesąmonių dalis yra tai, kad tie patys žmonės, kurie po truputį nuosekliai G. Orwelo antiutopiją „1984-ieji“ verčia realybe, garsiausiai rėkia apie progresą ir liberalizmą. Ir čia pat šaukiasi valdžios priežiūros net savo vaikams, lovai bei šuliniams.
Ir jiems itin paranku, na, tiesiog labai tinka vaikų lavonai kaip propagandos priemonė. Nesąžininga, primityvu ir nereikalinga. Siūlau tokiais netikėti ir nepulti į kraštutinumus, neleidžiant išnaudoti net ir labai skaudžių situacijų kryptingam laisvės naikinimui.
