Palydint 2015-uosius kaip niekados anksčiau analitinio pobūdžio apžvalgose dominavo optimistinės intonacijos ir, regis, ne be pagrindo.
Galima be didesnių išlygų sutikti su išvada, kad nežiūrint piktavališkų didžiosios kaimynės užmačių Lietuva šiandien yra žymiai saugesnė nei ankstesniais istoriniai laikotarpiais, dar labiau norėtųsi sutikti su istorinės tendencijos nusakymu, skelbiančiu, kad Lietuva, užėmusi prigimtinę vietą Vakarų pasaulio gynybinėse ir bendradarbiavimo struktūrose, jau niekados nebus okupuojama.
Kaip atrodo, ši ištara mums įstrigs į galvą, perskaičius publikaciją, jau vien todėl, kad labiausiai monumentalios skulptūrinės formos mūsų lūkesčiai yra išsakomi labai lakoniškai, legendos siužetą sutraukiant į vieną paprastą formulę – nebus okupuota.
Taigi dar ir nuo savęs norėčiau padėkoti tiems žmonėms, kurie, baigiantis nerimastingiems metams, vis dėlto rado laiko padrąsinti mus visus, išryškindami pozityvius šalies iškovojimus tiek visa apimančioje panoraminėje perspektyvoje, tiek atskirose sferose. Iš tiesų viskas galiausiai krypsta į gerą, nors yra keletas „bet“, kurių prasidėjusiais naujaisiais metais, kaip atrodo, neturime teisės užmiršti.
Žinoma, nėra taip, kad nuo pirmadienio arba nuo pentadienio, net jeigu toks penktadienis yra sausio 1-oji, iškart prasideda nauja istorinė epocha: į naujus metus persikelia tiek prabėgusių metų aktyvai visose sferose, nelygstami iškovojimai, tiek dviprasmybės, šlako krūvos, didžiausiosios bėdos ir neišspręstos problemos. Kita vertus, čia visų pirma noriu atkreipti dėmesį į tą atvejį, kai pats kalendorius tampa savotišku faktoriumi gėrio iš blogio priešstatoje arba net pavojingu išbandymu.
Paskutinę praėjusių metų dieną V. Putinas pasirašė po nauju Nacionalinės saugumo strategijos dokumentu, pirmą kartą skelbiančiu, kad didžiausias Rusijos priešininkas yra JAV ir NATO.
Kas be ko, gruodžio 31-oji čia buvo pasirinkta dėl savo simbolinės padėties, tačiau paminėtasis faktas be visa ko kito signalizuoja, kad į naujuosius metus įžengiame pakitusioje saugumo aplinkoje, kai Rusija skelbia jeigu ne totalinio karo su Vakarų pasauliu, tai bent mobilizacinės parengties tokiam visaapimančiam susidūrimui pradžią atviru tekstu, jau nebesidangstant už diplomatinių frazių. Taigi išaiškėjo, kad V.Putinas vis dėlto yra dar labiau kvailas ir pavojingas, jeigu norite, liguistas ir nenuspėjamas įstrigusios istorijos pervartose valstybės vadovas nei buvo manoma pastaruoju metu, jau neturint jokių didesnių iliuzijų.
Kita vertus, užstojęs kalendorius yra pavojingas dar labiau dėl tos aplinkybės, kad 2016-ieji iš esmė yra paskutinieji B.Obamos kadencijos metai, kai galingiausios pasaulio valstybės prezidentas įžengęs į finišo tiesę neretai metaforiškai yra vadinamas raiša antimi, pažymint silpstančios jo įtakos ir prarandamos galios neišvengiamą duotybę.
V.Putinui gali kilti pagunda pasinaudoti susiklosčiusia situacija, kai neryžtingumu visą laiką garsėjęs JAV prezidentas dėl laike pakitusių aplinkybių yra priverstas būti dar labiau atsargus, vengiantis tokių sprendimų, kurių pasekmės gali nusidriekti už kadencijos ribų.
Iš tiesų, yra beveik visos garantijos, kad Lietuva jau niekados nebus okupuota, tačiau nėra garantijų, jog visos aukos už laisvę yra jau sudėtos, laisvė atpirkta iki galo tokiu užtikrintu pavidalu, kad toliau neva lieka tik galimybė ramiai skinti prisirpusius laisvės vaisius.
Nekalbėkime dabar apie emigracijos ir socialinės atskirties išbandymus, negadinkime sau nuotaikos tik prasidedant naujiems metams. Tai atskira, skaudi, daug kartų aptarta tema, galinti nuvesti taip toli, kad kyla klausimas dėl lietuvių tautos išlikimo galimybių net ir tokiu atveju, kai mūsų jau niekas neįstengs okupuoti.
Tačiau svarbu pastebėti ir tai, kad laisvė mūsų problemų savaime nesprendžia, nenudirba už mus jokių darbų, o yra kaip tik priešingai, laisvė – tai atsakomybės už savo likimą atidavimas į kiekvieno iš mūsų rankas, leidimas laimėti ar pralaimėti kovą mažiausiai bent dėl savęs.
Dar daugiau, – vartotojiškos visuomenės laimės pažado kolizijos ir užgriuvusios laisvės našta ne vienam gali tapti sunkiai pakeliamu išbandymu, sukeliančiu frustracijos būsenas. Išbandymas laisve, neapgaudinėkime savęs, ne visados baigiasi laimingai, tačiau prasmingos alternatyvos laisvei nėra, nes nelaisvė žada tik apgaulingą išsigelbėjimą per nužmogėjimą, žmogiškosios savasties atsisakymą, savojo „aš“ išsižadėjimą.
Svarbu pastebėti ir tai, kad likimą keičiantys pažangūs žmonijos iškovojimai turi savo kainą, kai kažką įgydami, kažką pakeliui prarandame, išbarstome. Daug brangesnę kainą nei reikėtų užmokame už modernybės laikų technologinis laimėjimus dar ir todėl, kad žmogaus moralinis išsivystymas vis labiau atsilieka nuo sparčių technikos pažangos tempų.
Epocha apskritai yra praradusi gėrio ir blogio perskyros supratimą, kai teologinio atsakymo fundamentalumą beveik visur pakeičia informacinių technologinių nususintos sąmonės laikų mygtukai.
Ne, tikrai ne, niekas čia nesiruošia įpiršti idėjos, kad esą kažkaip reikėtų stabdyti technikos pažangą, blokuoti technologines inovacijas, iš tikrųjų greičiau nerimaujame dėl to, kad ir žmogaus tikrovės problemos šiandien vis dažniau yra sprendžiamos remiantis technokratiniais refleksais, humanitarijos sferai siekiant primesti gamtamokslio metodologinę patirtį.
Užstojanti barbarybė su IT vėliava yra išskirtinai pavojingas necivilizuotumo atvejis, nes čia nusususios sąmonės žmogui yra įduodama labiausiai veiksminga kuoka, tarkime, universitetuose humanitarinio lavinimo dialogo būdu kultūrą pakeičiant sąmonės farširavimo informacinėmis technologijomis praktika. Savo ruožtu naujo kirpimo šarikovai dabar siautėja su ne mažesniu entuziazmu nei byloja literatūrinio personažo pirmavaizdyje įkūnytas šunažmogio įkarščio pavyzdys. Neapgaudinėkime savęs, universitetas mūsuose mirė ir nėra jokio preteksto skelbti iš naujo – tegyvuoja universitetas! Universitetas negali evoliucionuoti taip radikaliai, kad universiteto pavadinimu būtų galima daugiau ar mažiau teisėtai pridengti visų svarbiausių universitetinio lavinimo idealų išsižadėjimo nuosprendį.
Taigi net ir tais atvejais, kai apie aukštojo mokslo likimą šiandien diskutuoja tokie linkę polemizuoti, išradingi ir protingi žmonės kaip VU ir KTU rektoriai, jie, vartodami universiteto vardą, vis dėlto esmės požiūriu kalba jau ne apie universitetą, o apie naujo tipo aukštosios profesinės mokyklos puoselėjimo idealą. Kas tokiu atveju lieka? M.Heideggerio žodžiais tariant, dar lieka galimybė, o drauge ir būtinybė iš naujo apmąstyti neapmąstytas Vakarų mąstymo prielaidas. Nėra ko nusiminti: bus blogiau.
