Nuslūgus pirmajam įniršiui ir pažvelgus blaiviau, visuomenė nustėro. Griežti įstatymai prieš smurtautojus neveikia, formaliai pažangi ir šiuolaikiška vaiko teisių apsaugos, smurto šeimoje užkardymo sistema pasiklysta biurokratijos užkaboriuose. Gelbėtojų – nors vežimu vežk, bet rizikos šeimos kaimuose lieka be pagalbos.
Ir čia nepadės nei prezidentės Dalios Grybauskaitės tradiciniai grūmojimai valdininkams ar net jų galvų kapojimas, nei tokie pat tradiciniai premjero Algirdo Butkevičiaus pažadai atidžiai ištirti situaciją ir imtis griežtų priemonių – valstybė bejėgė apsaugoti vaikus nuo žudiko, tūnančio šeimoje. Taip portalui lrytas.lt tvirtino kalbinti pedagogai, psichologai, net Seimo nariai.
Prezidentė vėl grūmojo
Pirmadienį prezidentė D.Grybauskaitė ir premjeras A.Butkevičius, kiekvienas savo ruožtu, kvietėsi „ant kilimo“ Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovę Algimantą Pabedinskienę, vidaus reikalų ministrą Saulių Skvernelį, vaiko teisių apsaugos, socialinius darbuotojus. Prezidentė siūlė stiprinti socialinės rizikos šeimų priežiūrą ir socialines tarnybas ragino greičiau atskirti nuo tokių šeimų smurtą kenčiančius vaikus.
Po neeilinės tragedijos kilo eilinis valdiškas ir politinis šurmulys, kuris nieko neduos, – taip mano tarptautinio aljanso „Gelbėkit vaikus“ Lietuvos padalinio direktorė, pedagogė Rasa Dičpetrienė.
„Kaip pas mus įprasta, dabar ieškoma kaltų, kuriuos, vaizdžiai tariant, galima prikalti prie kryžiaus. Na, nubaus policininkus, socialinius darbuotojus, kad laiku nereagavo ar kažkaip ne taip reagavo į signalus, sklindančius iš tos nelaimingos šeimos. O kas toliau? Nieko. Iki kitos tragedijos“, – sakė R.Dičpetrienė.
Baisios abejingumo grimasos
Ji atkreipė dėmesį, kad prirašyta daug teisingų įstatymų, įsteigta šeima ir vaikais turinčių rūpintis žinybų, bet rezultatas – menkas.
„Valdiškos institucijos bejėgės tokiais atvejais, kaip šis kraupus įvykis Kėdainių rajone. Pirmiausia reikia sukurti pagalbos tokioms šeimoms paslaugas. Jos teoriškai yra, bet praktiškai – ne. Pabandykite surasti psichologų, kurie lankytųsi pas problemines šeimas miesteliuose, kaimo vietovėse. Valstybė psichologinės pagalbos šeimoms nefinansuoja.
Mūsų organizacija aktyviai veikia 15-oje savivaldybių, matome, kokios bėdos regionuose. Savivaldybės iš mūsų prašo finansinės pagalbos padėti alkoholikams, kurie nori gydytis, bet neturi tam lėšų. Kaimo šeimos neturi iš ko sulaukti veiksmingos pagalbos. Jokios valdiškos priemonės, net griežčiausios, čia nepadės. Kaimynai po tragedijos pasakojo apie baisius toje šeimoje neva vykusius įvykius.
O kodėl tada nereagavo, nemušė pavojaus varpais? Tokia visuomenės nuomonė dar vyrauja, ypač kaime: na, išgėrė – išsiblaivys, susimušė – susitaikys. O baigėsi matote kaip. Abejingumas yra baisus dalykas“, – apgailestavo pedagogė.
Ne kartą su žiaurumais šeimoje susidūrusi vaikų psichologė Nida Žemaitienė irgi tvirtino: pagalbos tinklas nesukurtas, paslaugos neveikia būtent ten, kur jų labiausiai reikia, – rajonuose, kaimuose.
„Kol tokių paslaugų nebus, valdiškų institucijų pastangos bus bevaisės. Įstatymų bazė pas mus gera, bet įstatymai – tik plika raidė. Pagalbos rizikos šeimoms sistemos pas mus nėra“, – įsitikinusi psichologė.
Reikia norvegiškos tvarkos?
Ar pavyktų užkirsti kelią smurtui ir baisioms vaikų žūtims, jei jie būtų paimti iš šeimos, nors ir laikinai globai, tik gavus pirmuosius signalus, kad ten vaikų saugumui gali grėsti pavojus?
Kitaip tariant, ar padėtų „norvegiškas“ variantas, itin griežta vaiko teisių apsauga, apipinta kraupiais pasakojimais apie vaikų grobimą iš emigrantų šeimų?
Asociacijos „Gelbėkit vaikus“ garbės pirmininkas, iš JAV kilęs verslininkas Tadas Vizgirda sakė, kad tokių kraštutinių priemonių dar nebūtina imtis, bet pripažino, kad vaikų apsaugos nuo smurto mechanizmai Lietuvoje neveikia.
„Aš nemažai važinėjau su socialiniais darbuotojais po kaimus, lankėmės šeimose, kur vaikai auga blogomis sąlygomis. Kaip įsitikinau, paimti laikinai iš tokių šeimų vaikus galima gana greitai. Bet ką daryti toliau? Aklavietė. Socialinė apsauga Lietuvoje neturi resursų“, – teigė T.Vizgirda.
Šeimos ląstelė žūva
Parlamentaras, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko pavaduotojas Rimantas Dagys irgi sakė, jog valdiški trepsėjimai kojomis tragedijai jau įvykus atrodo apgailėtinai.
Tačiau jis pasisakė prieš pagreitintą vaikų paėmimą iš rizikingos šeimos aplinkos.
„Vaikui šeima, net ir blogiausia, visų pirma yra šeima. Atskirtas nuo tėvų, vaikas patiria psichologinį stresą, ir jokia valstybinė institucija nesugebės jam atstoti šeimos“, – įsitikinęs Seimo narys.
Bet ar tikrai vaikui geriau ne globos namuose, o savo šeimoje, kurioje vienas tėvų gali juos vieną dieną protui aptemus įmesti į šulinį?
„Reikia tokioms šeimoms padėti, o ne griebti iš jų vaikus. Būtent šeimos ląstelės tvirtumu privalo rūpintis ne tik valstybė, bet svarbiausia – bendruomenė. O jei kalbėsime apie šį konkretų atvejį, tai čia net visavertės šeimos nebuvo. Pora gyveno nesusituokusi, kaip sakoma, susimetė vyras ir moteris. Statistika rodo, kad 30 proc. sugyventinių šeimų yra draskomos nesutarimų, jose klesti smurtas, socialinės ydos“, – tikino R.Dagys.
Sekame Rusijos pėdomis
Kita Seimo narė liberalė Dalia Kuodytė nemano, kad civilinės registracijos antspaudas ir įrašas bažnyčios santuokos knygoje būtų šeimos tvirtumo laidas.
„Sutinku, kad pirmiausia reikia padėti šeimai, kad vaikas liktų su tėvais. Bet jei vaiko gyvybei iškyla pavojus, be jokių kalbų jis turi būti paimamas. Bauginame save Norvegijos baubu. O juk Barnevernet sistema ten sukurta, kai 2005 metais šeimoje buvo nužudytas 8 metų berniukas. Mums nebūtina kopijuoti Norvegijos, bet Vakarų šalių pavyzdžiu turėtų būti įteisinta laikinoji globa.
Tai yra vaikas atiduotas laikiniems globėjams, kol jo šeimos problemos bus ištirtos, išspręstos. Lietuvai nereikia išradinėti dviračio, tik perimti gerąją patirtį. Vaiko teisių apsaugos srityje mes elgiamės kaip Rusija, tvirtinanti, kad Vakarų civilizacijos modelis jai netinka, ir kuria savąjį“, – kritiškai kalbėjo D.Kuodytė.
Pradėjus aiškėti šiurpaus nusikaltimo Kėdainių rajone detalėms, susvyravo pirminė versija, kad vaikžudys 36 metų Aurelijus Beras nuolat girtavo ir vaikų akivaizdoje nuolat mušdavo sugyventinę.
Aptemusio proto pabaisos
Pirmadienį vidaus reikalų ministras S.Skvernelis pateikė Kėdainių rajono policijos duomenis, kad nusikaltimo metu A.Beras buvo blaivus. Kėdainių rajono socialinės darbuotojos teigė gavusios tik vieną pareiškimą dėl smurto, toji šeima buvo nuolat stebima, nenustatyta, kad vaikai ten būtų augę nesaugiai, jų gyvybei grėstų pavojus.
Įvykį tiriantys pareigūnai linkę įtarti, kad vaikžudžiui yra sutrikusi psichika.
„Poelgis tikrai būdingas sutrikusios psichikos asmeniui. Tik dera atminti, jog sutrikusi psichika nereiškia, kad toks asmuo nepakaltinamas, – aiškino psichologas Gediminas Navaitis. – Jau tada, kai A.Beras nukirto šuniui galvą, socialiniai darbuotojai turėjo atkreipti išskirtinį dėmesį į tą šeimą ir pasirūpinti vaikų saugumu. Bet jokiu būdu nekaltinu socialinių darbuotojų! Matau trūkumus juos ruošiant. Socialinių darbuotojų mokymo programose skirta dėmesio psichologijai, bet psichiatrijos pagrindai jiems nesuteikiami. Jie neišmokyti atpažinti sutrikusios psichikos, sutrikusių emocijų žmogaus elgsenos.“
G.Navaičio nuomone, tragedija Kėdainių rajone vėl užminė jau daug metų neišsprendžiamą galvosūkį: kaip, nepažeidžiant žmogaus teisių, apsaugoti visuomenę nuo pavojingo sutrikusios psichikos žmogaus, psichikos ligonio elgesio?
„Jeigu ligonis pats nesutinka gydytis, priversti jį tai daryti labai sudėtinga. Paguldyti gydytis gali tik teismas, remdamasis psichiatrų išvadomis. Bet psichiatrai tokiais atvejais vengia kreiptis į teismą. Jie yra medikai ir nenori atlikti teisėsaugos darbo“, – beviltišką padėtį nušvietė G.Navaitis.
