Sėdžiu netoliese ir jaučiu alkoholio kvapą. Matyt, sekmadienio rytą „chebrytė“ padarė „ant pachmielo“. Kai įlipau į autobusą, jie staugė: „Šalta, bl...t, uždarykit duris, bl...t“. Matyt, vaikinai neturi kur iškrauti seksualinės energijos.
Autobuse erdvė pasidalija pusiau. Į autobuso priekį suguža visi keleiviai. „Galiorka“ lieka ereliams. Persėdu ir aš. Vos tik prieš dieną pasirodė pirmieji pranešimai apie tėvą, kuris į šulinį sumetė savo vaikus. Ką gali žinot, kas gali nutikt vidury baltos dienos. Visi lengviau atsiduso, kai autobusų ereliai iššoko iš autobuso prie Jeruzalės „Rimi“. Dar paspyrė autobuso duris.
Tikiuosi, kad šie chamai šio teksto neskaitys. Per daug būtų jiems garbės. Jau ir taip pirmuose dienraščių puslapiuose nuolat matome tuos, kurie padarė kažką blogo. Vaikus nužudęs tėvas – pirmoji naujųjų metų žvaigždė. Ir nekaltinkite dėl to žiniasklaidos – žurnalistai juk pataikauja jūsų sumautam skoniui.
O jūs ir „feisbuke“ pirmiausia skubate dalintis įžvalgomis apie tai, kaip reikėtų grąžinti mirties bausmę, uždrausti išvis pardavinėti alkoholį. O jei neturite ką pasakyti, tai plepate apie tai, kaip išvis vaikžudį šventė Lietuvos žemė nešioja.
Kaip nutinka, jog internete visi žino, kaip išgelbėti Lietuvą nuo vaikžudžių, o autobuse niekas nesudraudžia agresyvių keikūnų chamų?
Bausmių griežtinimas tragedijų skaičiaus nesumažins. Jei žmogus neranda sau vietos ir dėl to jam atrodo kalti vaikai, jo negąsdins jokia mirties bausmė. Kenčiantis nuo savo paties proto žmogus negalvoja apie jokias ateities bausmes, jam atrodo, kad dabarties pasaulis jau yra bausmė. Tokiam terūpi, kaip kur nors išlieti velnišką energiją. Iš pradžių galima riebiai nusikeikti, paskui – užvožti žmonai, tada nudobti šunį.
Būtent į smulkmenas verta atkreipti dėmesį, jei norime užkirsti kelią stambesniems nusikaltimams. 1982–aisiais du amerikiečiai – J.Q.Wilsonas ir G.L.Kellingas ėmė kalbėti apie tai, kad netvarka skatina netvarką.
Psichologai tvirtino, kad jei vandalų sudaužyti langai iškart neįstiklinami, tuoj jų bus sudaužyta daugiau. Galbūt kas nors net įsilauš į pastato vidų. Arba – jei gatvėse draikysis šiukšlės, tai paskatins įsilaužti į greta stovinčius automobilius. Jie siūlė pirmiausia kovoti su smulkiais nusikaltimais.
Niujorko meras R. Giuliani pritaikė šią teoriją praktiškai. Policininkai ėmė gaudyti tuos, kurie viešai geria, šlapinasi, terlioja sienas. Jį kaltino, kad rūpinasi menkais nusikaltimais. Nusikalstamumas iš tiesų sumažėjo.
Kaip galėtume kovoti su girtais tėvais, žudančiais savo vaikus? Nežinia – ir meluoja tie, kurie sako, kad žino. Ar ne paprasčiau pirmiausia paieškoti būdus, kaip sutramdyti šėlstančius paauglius?
Mano siūlymas – kiek neįprastas, bet garantuotai veiksmingas. Reikėtų uždėti penkių eurų baudą už kiekvieną „bl.. t“, „n... ui“, „p... da“ ir panašius necenzūrinius garsažodžius. Kuo tai susiję su alkoholizmu? Ogi tuo, kad dauguma girtų žmonių ima nevaldomai keiktis. Kai atsipalaiduoja protas, iš jo ima strykčioti kuo bjauriausios rupūžės.
Įrodyti tokį nusikaltimą – ne sunkiau negu tai, kad šuns savininkas nesurinko augintinio kakučio. Šiaip jau viešosios erdvės teršimas rusiškais keiksmais yra baisesnis už šuns išmatų smarvę. Visi, net pensininkai turi įrašinėjančius telefonus – net nebūtinai išmaniuosius. Žinodami, kad jų žodžiai gali būti įrašyti ir jie gali būti nubausti, chamai iškart taptų atsargesni. Dešimt kartų „bl..t“ – jau penkiasdešimt eurų. O savais pinigais dėl menkniekių niekas rizikuoti nenori.
Kiek tokių galiūnų veisiasi namų laiptinėse? Šimtai. Kai jie išgeria alučio ar degtinytės, jie visada gausiai keikiasi. Surask vietą, kur visi keikiasi –garantija, kad dauguma keikūnų yra girti. Jei kelių policininkai galėtų bausti už kiekvieną „bl...t“, kuriuos ištaria sustabdyti vairuotojai, valstybės biudžetas stipriai papilnėtų.
O gal tokia netolerancija kalbos šiukšlėms užkirstų kelią daug didesniems nusikaltimams?
