Visa, ką iki šiol grėsmingo pranešdavo daugiau nei nesveikai atrodantis
Šiaurės Korėjos vadas, buvo laikoma blogai organizuotais viešaisiais
ryšiais.
Demaskuojančios žiniasklaidos dėka Šiaurės Korėja dešimtmečiais mūsų
vaizduotėje yra šalis ant bado slenksčio, vos ne žole besimaitinanti,
vadovaujama puspročio, laukines bausmes net savo dvaro žmonėms taikančio
diktatoriaus. Ir tokiame, atsiprašant, beždžionių valdomame krašte
klesti karinės mokslinės laboratorijos ir infrastruktūra branduoliniam
ginklui gaminti.
Paklausę, ar tai tikra, sulauktume to paties atsakymo: rimtus realius
Šiaurės Korėjos pasiruošimus tokiems bandymams JAV, Kinijos, Japonijos,
Rusijos ar pagaliau Pietų Korėjos žvalgybos jau iš anksto būtų
nustačiusios. Jei nenustatė, tai to ir nėra.
Bet suinteresuotos valstybės atrodo sutrikusios. Politologai, konflikto
teorijos šalininkai Šiaurės Korėjos nemato tarp valstybių, galinčių šiuo
metu sukelti net regiono mastu rimtų problemų. Jų manymu, Šiaurės
Korėjai visų pirma reikia pačiai fiziškai išgyventi. Ir vis dėlto šiuo
atveju pasaulyje atsirado daugiau nerimo nei per bet kurį kitą Šiaurės
Korėjos karinį šou.
Pavojingų branduolinių bandymų ženklų užfiksuota, tad neatsakinga į juos
numoti ranka. Istorija moko, jog panašios į Šiaurės Korėją valstybės
anksčiau ar vėliau prieina liepto galą, pasiekia aklavietę, o
iš desperacijos gali ne tik susinaikinti patys, bet ir sunaikinti
kuo daugiau aplinkui.
Valstybių samdomi ekspertai dažnai ramina visuomenę, ragina
nekelti panikos, bet žmonės vis labiau jais nepasitiki. Šiuolaikinės
informacijos jūroje žmonės užpilami įžvalgomis ir prognozėmis, bet
katastrofai ištikus paaiškėja, jog stokojama net elementariausių žinių.
Kodėl jau kitoje nei Šiaurės Korėja geografinėje vietoje kaip ant
mielių išaugo „Islamo valstybė“? Ir anksčiau buvo įvairių
teroristinių organizacijų. Bet ne tokio masto, kad teroristų arsenale
jau fiksuojamos raketos „žemė-oras“.
Šioms ir kitokioms kovos sistemoms reikia bent minimalių sąlygų,
infrastruktūros, dirbti išmokytų žmonių. Ir tai žemėje, kur, kaip
visuomenei teigiama, per lėktuvų antskrydžius bombos krenta vos ne kas
metrą.
Tad ar turime tikėti, jog Šiaurės Korėjoje vandenilinę bombą gamina iš
bado vos paeinantys mokslininkai, o Sirijoje balistines raketas montuoja
kanalizacijos sistemoje besislepiantys modžahedai? Netikiu, kad Šiaurės
Korėja viena pati tobulina savo masinio naikinimo ginklus ir kad
teroristai vien tik vagia raketas.
Žinoma, dėl šventos ramybės galime manyti, kad Šiaurės Korėjoje daugiau
imitacijos nei realių veiksmų ir pasirinktinai pasikliauti Vašingtono ar
Maskvos kariškių informacija apie tai, kas vyksta Sirijoje. Bet
patikrinti neturime jokių galimybių.
Viena ES politikų grupė aiškina, jog artėja bendras sutarimas
sprendžiant pabėgėlių problemą, o kita – kad artėja nauja jų banga,
kuri dar labiau suskaldys valstybes. Kuri iš jų teisi?
Rytojus atrodo vis labiau aptrauktas miglos, tad numojama ranka į
prognozes, įžvalgas, kalbas apie bendrus projektus ir imamasi
konkrečių veiksmų apginti bent savos valstybės interesus.
Ryškiausias pastarųjų dienų pavyzdys – Švedijos ir Danijos
vos ne per parą suręstos užtvaros pabėgėliams. Tyliai, be reklamos, be
diskusijų ir išankstinių įspėjimų. Be filosofinių aiškinimų nei apie
dabartines, nei apie būsimas Europos vertybes.
Ko gero, tai pats teisingiausias žingsnis klaidingo A.Merkel sprendimo
ir plepaluose paskendusios ES fone. Iš patirties žinau, jog Švedija yra
bene profesionaliausiai iš visų Baltijos valstybių įsigilinusi į
migracijos problematiką. Turi didelę duomenų bazę, į kurią įtraukti
duomenys apie rizikos grupes, jų veiklą, kontaktus, judėjimo kelius
kitose valstybėse.
Švedija yra daug padėjusi ir Lietuvai. Pabėgėlių klausimu
švedai, o tikriausiai ir danai, į ateitį žvelgia pragmatiškai.
Jau pavasarį teroristai Sirijoje ir Irake patirs didžiausią savo
trumpoje, bet žiaurioje istorijoje pralaimėjimą. Tokį finalą
prognozuoja ir JAV, ir Rusija.
Dalis teroristų vėl apsimes paprastais piliečiais, kiti bus prispausti
prie apykiaurės Turkijos sienos. Per ją mėgins patekti į Vakarus. Iš
anksto tam ruošiamasi. Bus pasitelkti „miegantys agentai“.
Vakarų valstybės šiam naujam agresyvių ir kerštingų asmenų antplūdžiui
turi ruoštis labai rimtai. Švedai su danais tai ir daro. Ne tik jie,
bet ir kitos valstybės, jau Vidurio Europoje, siunčia Bendrijai signalą,
kurį iššifruoti nesunku.
Jeigu nėra bendro sutarimo tarp ES narių, nėra bendrų veiksmų programos
nei priemonių, tai ir nereikia bandyti atidarinėti
sienoje nusipieštų durų. Reikia grįžti prie konkrečių
nacionalinių interesų.
Naujos ES narės (dešimtmetis tokiems projektams – tik menkas įžanginis
laikotarpis) ir suka tokiu keliu, kurį galima pavadinti nacionaliniu
pragmatizmu. Laikytis sutartų dalykų ir palikti ginčytinus klausimus
kiekvienos valstybės nuožiūrai yra vienintelis išmintingas sprendimas
siekiant tolesnės ES raidos. Priekaištais, pamokymais ar
bausmėmis galima tik pabloginti situaciją.
Ar žlugs Šengeno zona? Jeigu konfliktas Viduriniuose Rytuose plėsis ir
išsirutulios į religinius karus, kurie yra labai žiaurūs, pabėgėliai
plūs ne bangomis, o ištisu srautu, Šengeno laukia esminiai
pokyčiai.
Kada nors ta erdvė vėl atsinaujins. Jeigu, žinoma, iki to meto Šiaurės
Korėja ar kuri nors panaši į ją valstybėlė nenuspręs, jog gana jau tų
bandymų ir metas pereiti prie praktinių veiksmų.