Automobilį išjudinti paprasčiau. Galima paprašyti kaimynų ar draugų pagalbos. Net socialiniuose tinkluose mirga pagalbos šauksmų, ir dažniausiai į juos kažkas atsiliepia. Blogiausiu atveju galima įsigyti naują akumuliatorių ar kelias dienas pasinaudoti viešuoju transportu.
Apie namuose ar darbo vietoje sušalusius kauniečius dar neteko girdėti – vienaip ar kitaip patalpos šildomos. Ramiausi išlieka daugiabučių gyventojai, kurių būstai šildomi centralizuotai. Nei malkomis netenka rūpintis, nei krosnies kurstyti. Tik apmokėti kitą mėnesį gautą sąskaitą už paslaugą.
Pastaraisiais metais tos sąskaitos Kaune tokios, kad laukiant paštininko nebereikia gerti raminamųjų vaistų ir skaičiuoti paskutinius centus. Verslo investicijos, nukreiptos į šilumos gamybą pritaikant biokurą, išties daro nedidelius stebuklus.
Net griežčiausi ekologai šiuolaikiškų katilinių savininkams neturi jokių priekaištų – iš kaminų rūksta sniego baltumo dūmelis, kuris po kelių sekundžių išsisklaido.
Visai kitokia padėtis senuosiuose Vilijampolės, Panemunės ar Šančių rajonų namuose. Jų šeimininkams patiems tenka rūpintis šiluma, o įsirengti brangų kurą naudojančius dujinius katilus neužtenka lėšų arba išvis nėra galimybių.
Naivu tikėtis, kad į krosnis keliauja tik perdžiūvusios beržinės malkos, anglys ar prekybos centre pirkti medžio briketai – daugeliui kauniečių tai būtų prabanga.
Turbūt dėl šios priežasties oro užterštumas kietosiomis detalėmis Kaune jau kelis kartus viršija normą, o sveikatos specialistai net pataria kuo mažiau laiko praleisti lauke.
Aplinkosaugininkai pranešė pradedantys akciją „Kaminukas“, kurios metu bus tikrinama, kaip naudojamos katilinės ir įvairaus kuro katilai, koks kuras deginamas. Gyventojams primenama, kad ypač pavojinga deginti plastikinę tarą, gumą, užterštą medieną, senus baldus, drabužius, batus ir cheminėmis medžiagomis užterštus audinius ar pakuotes.
Įžūliausieji įsigudrina deginti net nenaudojamas padangas ar senus tepalus, maišydami juos su pjuvenomis. Pažvelkite, kokie dūmai rūksta iš kaminų garažų masyvuose, senuose sandėliuose ar nedidelėse pramonės įmonėse.
Akcijos prasideda ir netrukus baigiasi, o žmonių nuodytojai jaučiasi drąsiai, mat kaimynai apie teršėjus neskuba pranešti aplinkosaugininkams. Juk jie patys – taip pat turbūt ne šventieji ir moja ranka į perspėjimus apie pavojų sveikatai. Esą kas čia bloga gali nutikti, jeigu kelis dešimtmečius taip buvo elgiamasi. Galbūt atsiras žmonių, kurie taip nebenori elgtis?
Baimė sudrausminti kaimyną dėl menko pažeidimo gali peraugti į baisią nelaimę. Visą šalį prieš savaitę sukrėtusi tragedija Kėdainių rajone – puikiausias pavyzdys. Niekam net į galvą neatėjo mintis pranešti tarnyboms apie nuolat girtaujantį vyrą, mušamą jo sugyventinę ir be priežiūros paliekamus vaikus. Juk taip įprasta elgtis.
Tik tuomet, kai apdujęs vyras šulinyje paskandino du savo vaikus, pasipylė gailesčio ašaros, grėsmingi perspėjimai kitiems smurtautojams ir kaltininkų paieškos.
Kodėl visi anksčiau tylėjo? Tyla – geriausia terpė kenkėjams, kurie įsivaizduoja esantys gudresni už aplinkinius.
„Laikinoji sostinė“
