Ar net metus prieš tai vykusį pirmą „Roko maršą‘. Viską, nuo ko prasidėjo ėjimas link laisvės. Savo didžiausią ir labiausiai įtikinantį žingsnį žengęs nuo Vilniaus iki Talino „Baltijos keliu“. Jį įtvirtinęs Kovo 11-osios aktu. Ir parodęs ryžtą tai apginti Sausio 13-ąją.
Mane visuomet glumindavo noras šias datas minėti santūriai, oriai ir netgi šiek tiek gedulingai. Kai kas pasakys, kad kitaip ir būti negali, prisimenant, jog ypač sausio tryliktosios naktis jau nebebuvo taikios ir dainuojančios revoliucijos koncertas. Ir kad bet kokios linksmybės, dainos, laužai ir šventė nedera aukų atminimui.
Tokiais atvejais itin apmaudu, kad mes negalime paklausti žuvusiųjų tą naktį, ar jie džiaugtųsi matydami mus švenčiančius ir sveikinančius vieną kitą. O gal ir neapmaudu, nes atsakymas tikrai būtų – žmonės, mes juk dėl to ir žuvome. Gražu, būtų, aišku, dabar juoktis ir dainuoti su jumis kartu. Na... Bet kad jau taip išėjo, tai bent jūs būkit laimingi.
Ir aš visiškai su jais sutinku. Kadangi niekuomet neužmiršiu senos moteriškės, su kuria kažkaip sudūriau tą naktį prie Parlamento. Tarp žmonių klaidžiojo visokie gandai, jau žinojom apie Televizijos bokštą ir Konarskio gatvę.
Kas keliolika minučių pasigirsdavo perspėjimai, jog tankai važiuoja ir link Seimo. Pro jo langus buvo dalinami padrąsinimai ir paskutiniai patepimai. Ir niekas negalvojo skirstytis. Tik toji močiutė kažko sunerimo, ir ėmė mus varyti namo. Sakydama, vaikeliai, jūs dar jauni, jums visas gyvenimas prieš akis, o man kas, aš jau sena, aš pasiliksiu ir niekur iš čia neisiu.
Ir ji nėjo. Ir nėjom mes. Ir nėjo visi suvažiavę iš Lietuvos, kurie tą naktį dalinosi termosais, paguodos ir įkvėpimo žodžiais, o po to M.Mažvydo bibliotekos grindimis mėgindami šiek tiek nusnausti prieš improvizuotą barikadų statymą. Ir velnioniškai sunku būtų paaiškinti, kodėl. Iš kur staiga atsirado tas užsispyrimas, tas fatalistinis suvokimas, tegul, vis tiek, niekada.
Tokiais atvejais visuomet norisi mėtytis pakiliais žodžiais. Geriau mirti stovint, negi gyvent klūpant. Arba ieškoti loginių konstrukcijų, kad režimai ir visuomenės griūva tada, kai juos ginantys neturi ką prarasti. Ir , atvirkščiai, išlieka, kai turinčiųjų ką prarasti valia ir galia pranoksta neturinčiųjų. Ką mes tada galėjom prarasti?
Nebent vėl sugrįžusį sugebėjimą svajoti. Žmogus gali greitai pulti į desperaciją, bet lygiai taip pat jis gali greitai sugrįžti ir į pakilią euforiją. Matydamas, kad dar visai neseniai kvailomis atrodžiusios fantazijos virsta tikrove. Ir kai net nebeaišku, kas yra svajoti, o kas – tikrai žinoti. Žinoti, kad šitame krašte yra tiek savo, gero, šilto ir brangaus, kad dėl jo verta pastovėti šaltyje ir baimėje.
Gal todėl niekas nesiskirstė, kad patys to nejusdami tą naktį atsidūrėme labai retoje būsenoje. Ir tie, kurie stovėjo gyvose grandinėse, ir tie, kurie nemigo prie telefonų ir televizorių. Gyvenime taip nedažnai nutinka, kad aiškiai matytum, kas yra balta, o kas juoda.
Gyvenime viskas dažniau mirguliuoja tarp baltelėsnių, juodelėsnių ir pilkšvesnių pustonių. O tą naktį viskas buvo aišku, skaidru ir ryšku. Čia mes, o jie ten. Ir rinktis buvo be galo lengva.
Galbūt todėl, kartais nejučia ilgimės tokių akimirkų paprastumo. Kadangi rinktis tarp pustonių yra daug sunkiau. Dažniau kamuoja abejonės, dažniau reikia laužyti galvą, sverti variantus, baimintis dėl pasekmių. Juk tada nejutome, kad sausio tryliktąja užbaigiame savo ėjimą būtent į tokių pustonių kupiną gyvenimą.
Nes iš tokių jis dažniausiai jis ir susideda. Ir gal todėl mes kartais jaučiame apmaudą, lygindami ne visuomet išsipildžiusius tos nakties lūkesčius su savo kasdienybe, užmiršdami, kad tada pasirinkti buvo labai lengva, o rutinoje – daug sunkiau ir neįdomiau.
Dvidešimt penki metai žmogaus gyvenime yra nemažas laiko tarpas. Šalies ir tautos – mažmožis. Anksčiau ar vėliau jie virs istorija. Istorija – legendomis. Legendos – mitais.
O iš mitų kaip visuomet mes semsimės jėgos ir įkvėpimo, kai kartais pavargsime laviruoti tarp pilkšvų pustonių. tačiau sausio tryliktąją prisiminsime kaip naktį, kurios dėka gavome tą normalaus ir nuobodaus gyvenimo prabangą. Kuriai trūksta juoda-balta heroizmo, tačiau kurios kukli ir santūri ramybė buvo tai, apie ką mes išmokom tada svajoti.
