„Kelias dienas buvau vienui viena, kai vienatvė pasidarė nepakeliama, nuėjau pas kaimynus. Jie labai mane palaikė. Apskritai, tuo metu jutau didžiulį žmonių palaikymą. Niekada nepamiršiu vienos moters, kuri atėjo su tarba obuolių ir pasakė, kad galiu padėti tik obuoliais...
Buvo didelis nerimas, nes prieš kurį laiką vieną iš mūsų namų langų kažkas apipurškė chemikalais, paskui pasigirdo dūžis, labai didelis smūgis buvo akmeniu, tarsi sprogimas“, – prisiminimais su televizijos žiūrovais jau šį vakarą dalinsis Gražina Landsbergienė. Moteris prisipažins gerai žinojusi ne tik tai, kad šeimos butas buvo stebimas priešų, bet ir tai, kad Sausio 13-ąją paskutinį kartą paskambinusi vyrui turėjo tik akimirką atsisveikinti, širdyje suvokė, kad daugiau jo balso gali nebeišgirsti. Profesorius taip pat leisis į asmeninius prisiminimus. „Baisiausia buvo ne tai, kad sovietų kariai šturmuos Aukščiausiosios Tarybos rūmus, bet tai, kad jie užgrobs televiziją ir eteryje pasigirs tyla“, – kalbėjo Vytautas Landsbergis. Paskutinį susitikimą su mylima žmona neramumų įkarštyje jis pamena iki detalių. „Sausio 12-ąją, kai dar viskas atrodė ramu, trumpam sugrįžau namo, nusimaudyti, bet vos įkėlus koją į vonią, suskambo telefonas, tada sunerimo apsauga ir liepė kuo greičiau vykti atgal į Akščiausiąją Tarybą, o tada viskas ir prasidėjo“, – LRT laidos kūrėjams pasakos V. Landsbergis. Po lemtingų įvykių į savo šeimos namus jis negrįžo dar keturis mėnesius, žmona jį lankė darbe – nešė maisto ar tiesiog ėjo palaikyti.
