Siūlymai alkoholikus gydyti prievarta anaiptol nėra naujiena. Apie tai Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės vadovas V.Mačiulis kalba jau dvidešimt metų, o dabartinė sveikatos apsaugos ministrė R.Šalaševičiūtė, dar būdama vaiko teisių apsaugos kontrolierė, 2008 metais siūlė tai numatyti įstatymu, bet šis sumanymas buvo palaidotas Seime.
Kodėl taip nutiko? Aršiai pasipriešino žmogaus teisių gynėjai, paskelbę, kad taip grįžtama į sovietmetį, kai žmogų prieš jo valią buvo galima uždaryti į psichiatrijos ligoninę net dėl jo politinių pažiūrų.
Tuomet artėjo 2008 metų Seimo rinkimai, G.Kirkilo vadovaujama mažumos Vyriausybė galėjo išsilaikyti tik remdamasi konservatorių parama. Tad politikai nenorėjo rizikuoti veldamiesi į diskusijas, ar prievartinis gydymas nedvelkia sovietmečiu, ir tyliai numarino šį sumanymą.
Ar artėjant naujiems Seimo rinkimams istorija nepasikartos?
Dabar padėtis gerokai pasikeitė. Pati visuomenė siūlo griežtinti alkoholikų priežiūrą, taikyti jiems prievartą. Girdėti net daug radikalesnių, nei numato įstatymo pataisos, siūlymų, kaip derėtų elgtis.
Tokias nuotaikas lėmė viena po kitos Lietuvą sukrėtusios tragedijos, kai pernai lapkritį alkoholiu nuolat piktnaudžiavęs recidyvistas Kražiuose nužudė keturias moteris, o neseniai žmones pašiurpino Kėdainių rajone du savo vaikus šulinyje nuskandinęs tėvas.
Suprantama, dabar politikai jau norės pasirodyti darantys viską, kas tik įmanoma, kad užkirstų kelią panašioms tragedijoms, todėl Seime svarstant priverstinį gydymą numatančias įstatymo pataisas galima laukti ir jas griežtinančių siūlymų.
Net vidaus reikalų ministras S.Skvernelis, iš pradžių sakęs, kad nepritaria sovietiniams metodams, dabar pripažįsta, jog alkoholiu piktnaudžiaujančius ir pavojų visuomenei keliančius asmenis reikia izoliuoti, tik pasisako prieš blaivyklų, į kurias būdavo kišami girtuokliai, atkūrimą.
Aišku, žmogaus teisių gynėjai vėl raukys nosį dėl siūlymų taikyti prievartą. Vis dėlto jų teiginių, kad demokratinėje visuomenėje tik pats žmogus turi teisę spręsti, ar jam gydytis nuo kokių nors priklausomybių, visuomenė jau nelabai bus linkusi klausytis.
Juo labiau kad priverstinis alkoholikų gydymas anaiptol nėra tik Lietuvoje ar vien pokomunistinėse šalyse taikomas metodas.
Tokia prievarta pasitelkiama ne vienoje Europos valstybėje – tarp jų ir labai aukštais žmogaus teisių standartais garsėjančiose Švedijoje ar Norvegijoje.
Remiantis būtent norvegų pavyzdžiu siūloma Lietuvoje įteisinti priverstinį nėščiųjų gydymą nuo alkoholizmo ar narkomanijos. Mat piktnaudžiavimas psichiką veikiančiomis medžiagomis kelia vaisiaus apsigimimo grėsmę. Kartais tik pasitelkus prievartą galima apsaugoti naują gyvybę nuo tokių pasekmių.
Žinoma, taikant prievartą visuomet yra ir rizikos ja piktnaudžiauti. Net įstatymo pataisas siūlanti sveikatos apsaugos ministrė R.Šalaševičiūtė pripažįsta, kad visų galimų atvejų teisė negali numatyti.
Bet nereikia manyti, kad, tarkime, dėl ko nors ant vyro supykusi žmona galės uždaryti jį į psichiatrijos ligoninę gydyti nuo alkoholizmo. Numatyta daug saugiklių, kurie leis taikyti priverstinį gydymą tik esant labai rimtam pagrindui.
Pirmiausia turėtų būti diagnozuota nuolatinė priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų, pastebėta ryški abstinencijos būsena, nustatyta, kad asmuo kasdien ilgiau kaip mėnesį nekontroliuojamai vartoja psichiką veikiančias medžiagas, bet pats savo būklės nesuvokia, nepaiso artimųjų prašymų kreiptis į specialistus, kelia pavojų sau ir aplinkiniams.
Tai šeimos gydytojų siuntimu konstatuos psichiatrai, hospitalizavus asmenį psichiatrijos gydykloje per 48 valandas jie turės kreiptis į teismą, kuris ir spręs, ar pakanka įrodymų prievartiniam gydymui taikyti. Pacientą prievarta gydyti numatoma iki 30 dienų, vėliau šį terminą dar bus galima tęsti iki trijų mėnesių.
Remdamiesi savo patirtimi psichiatrai sako, kad tokių pacientų gydymas trunka gerokai ilgiau – kartais negana ir metų ar net dvejų.
Kai kurie specialistai Lietuvoje netgi teigia, kad jei žmogus pats nenori įveikti savo priklausomybių, prievarta jam padėti neįmanoma. Bet tarptautinė praktika rodo, kad prievartinė hospitalizacija nėra beprasmė.
Atsiranda vilties, jog kurį laiką prievarta gydytas asmuo pats ims suvokti savo būklę ir supras, kad jam būtinas gydymas.
Be abejo, nereikia turėti iliuzijų, kad vien prievartinis gydymas galėtų išgelbėti nuo girtavimo keliamų nelaimių. Tai labai rimta socialinė problema, o specialistų pateikiami skaičiai tiesiog pribloškia.
Iki šiol buvo manoma, kad pagalbos įveikiant priklausomybę nuo alkoholio reikėtų 50 tūkst. asmenų, dabar teigiama, jog šalyje net 150 tūkst. alkoholikų, o iš viso nesaikingai svaigalus vartoja 700 tūkst. žmonių. Lietuva laikoma viena labiausiai prasigėrusių šalių pasaulyje – vidutiniškai lietuvis išgeria po 16,8 litro gryno alkoholio per metus.
Todėl toliau ramiai stebėti padėtį ir nieko nedaryti negalima.
