Jų prireikia nebent tada, kai vairuotojas nori gauti informacijos arba trumpai pasikalbėti su priekyje važiuojančiu kolega, pasisveikinti prasilenkiant su bendradarbiu.
„Yra tokių ligonių, kuriems net nereikia bendrauti. Sėdi prie vairo ir valandomis „varo“ į eterį monologus. Reikėtų tokių žmonių psichiką patikrinti“, – pasakojo apie vairuotojų radijo ryšio ypatumus septyniolika metų vilkiką vairuojantis latvis Juris.
Baltarusis Dmitrijus patvirtino – taip, anksčiau vairuotojai daugiau kalbėdavosi ir taip sutrumpindavo keliones. Dabar dauguma kabinose turi kompiuterius, televizorius, tad jiems nenuobodu. Todėl radijo ryšiu be perstojo naudojasi tik tie, kurie dar neįsigijo civilizacijos išradimų.
Prisiminė estiškus šalčius
Portalo lrytas.lt žurnalistai klausėsi, apie ką neuždarais kanalais kalba vilkikų vairuotojai važiuodami keliu „Via Baltica“. „Fūristai“ buvo teisūs – eteris buvo prigrūstas keiksmažodžių, dažniausiai rusiškų.
Iš Estijos keliaujantis vairuotojas pasakojo apie tą šalį užklupusius šalčius, kaip įprasta, savo kalbą „sušildydamas“ riebiais keiksmažodžiais: „Dvidešimt septyni buvo (šalčio – Red.). Išlipau iš kabinos ir iš karto pajutau, kad kiaušiniai šąla. Ach... šalta ir keliai baisūs. Tik iš Tartu išėjus po truputį pjauti galima. Bet paskui vėl šikna. Vien kolonos keliais eina, tenka vilktis.“
Vilkiko vairuotojas niekada nesakys „važiuoju“. Vietoj to vartojamas žodis „einu“. Kaip vietoj „kelias“, „magistralė“ – “trasa“.
Įsikišęs į pokalbį kitas rusas vairuotojas taip pat pasakojo apie estiškus šalčius ir vargus: „Mašina užgeso, prisikurti teko. O aš laidų neturiu. Estai visai achu..., 80 eurų už laidus nori!“
„Taip, taip, bl... Rusijoje šešiametriai pusantro tūkstančio kainuoja“, – demonstravo žinias trečias rusas vairuotojas, galvoje turėdamas kainą rubliais.
Paskui kalba pakrypo apie akumuliatorius. „Mano tai švediški, plius 50 ir minus 50 chu...“
„O aš po Naujųjų metų „prisikūriau“, nuvažiavau iki Tartu ir jaučiu, kad akumuliatoriui šikna. Naujas, tik mėnuo“, – neslėpė nusivylimo pirmasis pašnekovas.
„Dabar žinai, kaip su akumuliatoriais. Nuperka, bl..., ir laiko metų metus. Po to tau, bl..., įkiša“, – mokė kolegą kitas rusas.
Nors kalba – apie akumuliatorius, rusas uždrožė estų vairuotojams, kurių taip nemėgsta: „Žiūriu – stovi esto „fūra“ kelkraštyje. Vienas akumuliatorius naujas, kitas – senas. Sakau estui: „Tavo akumuliatoriui pyz...“ Debilas, nesupranta, kad akumuliatorius reikia keisti poromis, po vieną negalima. Ai, tegu šąla. Estončikas bėgiojo, ieškojo, kas pakeistų. Sutaupė, vadinasi. Tas taupymas jam per šoną išlindo. Europietis, bl...“
Nors „fūristai“ draugiškai pažvengė iš estų, aiškėjo, kad vienas jų pats yra iš Narvos. Tiesa, ne estas.
Beje, estų vairuotojų nemėgsta ne tik rusų „fūristai“. Egoistai, niekuo nesidalijantys, bendraujantys tik su saviškiais – tokia nuomonė apie vilkikų vairuotojus iš Estijos vyrauja Vakarų Europoje.
Krovos darbai – sunkesni
Per šalčius pakrauti vilkiko puspriekabę – ne juokų darbas. „Ėjau iš Didžiojo Ustiugo, ten buvo minus 15. Gerai, kad viską per šikną sumetė“, – suprask, kad krovinį sukrovė per galą.
„O man pupas į Vokietiją krovė. Atidengiau užuolaidėles, paprasčiausiai kažkoks pypiecas, kaip šalta. Būtų patranka, per 15 minučių sušildytų. Bet neturi“, -- apie sunkius krovos darbus pasakojo rusas.
„O man Švedijoje privažiavo ciucikas, kairę pusę pakėlė ir zaj... Nereikia nei užuolaidėlių, nei chu... liesti. Ir zaj... bl...“, – gyrėsi vienas pašnekovų, kaip jam pasisekė.
Prie vairo – daug reikalų
Per šalčius „fūristai“ į bakus pila specialius dyzelino priedus. „Ar lenkai neprisip... dėl to?“ – nuskambėjo klausimas eteryje.
„Nu jo, kontrolė Lenkijoje buvo atidariusi dangtį. Kai įkvėpė, galvojau numirs, bl..., vargšė. Ten gi kvapas, aš pi...“, – apie tikrintoją pasakojo „fūristas“.
Prie vilkiko vairo atsiranda daugybė reikalų: „Man tiesiai eiti, bet užsuksiu pasižiūrėti, kiek pinigų, bl... Kad tik eilės nebūtų. Vieną kartą dvi valandas laukiau, užsip... visai.“
„Nu neturėtų būti eilių. Europa dabar ilsisi, apsirijo alaus ir miega. Tik Rusija „kvasina“, – juokelis apie nuotaikas po švenčių buvo palydėtas žvengimu. O paskui ir vėl kliuvo estams.
„Estai visai ochu..., mūsų sąskaita biudžetą pildo. Estams kad tik prisip... Bet ne tik estams. Ėjau per Monblaną į Prancūziją. Italai prisip..., kad nėra kažkokio lipduko. O mašina tik 4 tūkstančius kilometrų nuėjus. „Eikit na...“, – sakau jiems. Tai ne – 350 eurų baudą įmontavo“, – skundėsi estų ir italų pareigūnų priekabumu nukentėjęs vairuotojas.
Jis greitai sulaukė paguodos: „Nu jo, lipdukai svarbu. Mūsų vaikinai pirko tuos „europeicų“ lipdukus, bl... 50 eurų, ochu... visai, bl... Už popieriuką su klijais, bl...“
Tuo metu lietuvis net prie vilkiko vairo išlieka ūkininkas. „Aš sau dirbamos žemės visai nedaug pasilikau. Bl..., boba sakė: „Darom, darom, sodinam, auginam.“ Atvažiuoji šeštadienį po darbų – tai ravėk, tai kask. Nu i načiort, sakiau. Bl..., juostelę palikau, bulvių pasodysiu dvi vagikes, ten daržovių kad būtų, ir užteks“, – suvalkiečių tarme apie žemės ūkį pasakojo lietuvis.
„Aš tai irgi užsip... daržą kasti. Nuvažiuoji pas lenkus – ten visos daržovės papigiaj. Geriau šašlyčioką gamtoj išsikepti“, – pritarė jam kitas vairuotojas iš Lietuvos. Vien verkšlenti įgriso
Atskira vilkikų vairuotojų pokalbių tema – apie darbą ir uždarbį. Čia išgirsi daugiausia skundų. „Pažįstų vieną čiuvaką, dirba Norvegijoje. Draudimas, viskas. Jaunas dar visai. Sakė, kad jam zaj... Keturios štukos eurų išeina“, – dalijosi darbo Norvegijoje privalumais ukrainietis vairuotojas. Tokių pinigų jam neteko rankose laikyti.
Portalo lrytas.lt kalbintas tolimųjų reisų vairuotojas Mantas iš Utenos prisipažino, kad dėl šių nuolatinių verkšlenimų eteryje jis radijo stotį įsijungia vis rečiau.
„Eteryje tik ir skamba: darbas blogas, atlyginimo nėra. Kiek galima apie tai klausytis? Sugadina nuotaiką“, – neslėpė į Vokietiją vykstantis Mantas.
Anksčiau jis ir pats panašiai verkšlendavo, bet vėliau pradėjo galvoti: o kas iš tų verkšlenimų? Tad Mantas laisvalaikiu nutarė užsiimti saviugda. „Reikia neprisikaupti savyje neigiamų dalykų. Jeigu tau nepatinka būti vairuotoju, eik dirbti vadybininku“, – įsitikinęs jis.
Per dvejus metus jis metė gerti, ėmė sveikai maitintis. Tačiau tokių kaip Mantas tarp vilkikų vairuotojų – vienetai. Kiti ir toliau radijo ryšiu lieja nuoskaudas.
Kanalai – pagal tautybes
Dmitrijus retkarčiais įsijungia tik rusų vairuotojų naudojamą kanalą. „Paprastai mano radijo stotis veikia, kai noriu miego. Pats kalbu retai, pasiklausau, ką kiti plepa, ir miegai išlaksto“, – šypsojosi į Europą traukiantis baltarusis vairuotojas.
Vairuotojai nesutaria, kurie iš jų didžiausi keikūnai. Vieni rodė pirštais į rusus, Juris tikino, kad latviai beveik nevartoja rusiškų keiksmažodžių.
Beje, vairuotojai kanalus išsidalinę pagal tautybes. Bent jau anksčiau lietuvių „fūros“ kalbėdavo 12-uoju arba 14-uoju kanalu, latvių – 13-uoju, lenkų – 28-uoju, rusų – 4-uoju. Tačiau dabar tvarkos nebėra. Paprastai vairuotojai, radę tinkamą pašnekovą, perjungia radijo stotį į atskirą kanalą, kad neužimtų ir neterštų eterio.
Lietuviai vairuotojai naudojamą radijo ryšį sutrumpintai vadina CB (civilinė banga). Tai – specialių leidimų nereikalaujantis legalus radijo ryšys, kuris veikia 27 MHz ruože. Anksčiau, kai nebūdavo palydovinės navigacijos, šis ryšys buvo labai populiarus klausiant kelio, teiraujantis apie eismo sąlygas, kliūtis. Radijo ryšiu vairuotojai kviesdavo ir pagalbą.
Anksčiau radijo ryšiu skambėdavo ir pranešimai apie policijos postus keliuose. Tačiau dabar jų sumažėjo, nes dauguma tolimųjų reisų vairuotojų laikosi kelių eismo taisyklių, be to, nemažai sunkvežimių įrengti greičio ribotuvai.
CB (kitaip Civilinė Banga, angl. Citizen Band) yra specialių leidimų nereikalaujantis legalus radijo ryšys, veikiantis 27MHz ruože. CB radijo stotelė skirta bendrauti CB radijo ryšiu.
