Ar teisingai supratau? Jeigu taip ir yra, o taip ir yra, tai nesurežisuotas skausmas tam tikrai žiniasklaidos veikėjų daliai yra neestetiškas, atgrasus. Lengviau apsilankyti menininko Saukos siurrealistiniame skausmo pasaulyje, mat ten kaip ir neišsitepi tikru skausmu. Skausmas kaip menas yra estetiškas. Kitaip tariant – nepavojingas.
Jokiais būdais nemenkinu Š.Saukos kūrinių, kylančių iš jo paties vidinio skausmo iškankintos sielos. Jis atspindi menininko reakciją į jį supančio pasaulio skaudulius, visų pirma – veidmainystę. Tuo pačiu apsilankymas parodoje yra higieniškas, švarus nuo bjaurasties, nuo nuskendusio ant jūros kranto vaikučio, nužudytų, gyvenimo nespėjusių suvokti vaikų šulinyje, nuo klykiančios iš beprotiškos visų trijų vaikų netekties motinos.
TV kamera be jokios režisūros, be estetiškai pateikto skausmo atspindi jį visame savo brutalume. Tai fiziškai apčiuopiamas siurrealizmas. Tai akimirka, kai į mano namus įsiveržia kito žmogaus tragedija. Aš reaguoju, nes tai joks realybės šou. Tai akimirka, kuri priverčia mane atsipeikėti nuo estetiško paties savęs, norinčio bet kokia kaina atsiriboti nuo skausmo mano kasdienybėje.
Arba A.Tapino kasdienybėje. Arba pastarąjį suprantančiųjų kasdienybėje. Mes sakome, kad šito ar šito rodyti nereikia, nes griūva mano vidinio komforto ribos. Daug saugiau žiūrėti „bojeviką“ su B.Willisu, išpyškinančiu iki dantų apsiginklavusius gausius blogiukus, nors dėtuvėje tik 5 šoviniai. Saugiau nei matyti rusų okupantų lavonus mūšio lauke Donbase. Bet palaukite, ir čia reikia prisipažinti, kad viena yra matyti okupanto kario lavoną, kita – Ukrainos gynėjo. Vienu bjaurimasi, dėl kito liejamos ašaros. Per saugų atstumą. Ar miesčioniui reikia tai matyti?
Štai čia ir yra žurnalistikos atsakomybė bei užduotis: miesčioniško saugumo, atsiribojimo nuo skaudaus panaikinimas. Jeigu nesutinkame su šiuo teiginiu, tiriamoji, karo žurnalistika tampa beprasmė. Tokiu atveju žiniasklaida paverčiama pupyčių ir aukso protų pramogų šou. Ji virsta` susipykusių su protu „ekstrasensų“, „astrologų“, ar panašių aferistų scena ypač bukiems. Be abejonės, skausmo rodymas žiniasklaidai kelia etinius klausimus.
Komercinis siekis tikrovę paversti pritrenkiančiu realybės šou suprantamas, tačiau jokiu būdu nepateisinamas. Šiuo klausimu yra aiškus žurnalisto etikos nurodymas: „Vengti pabrėžti asmens etninę kilmę, lytį, tautybę, profesiją, politines pažiūras, religinius įsitikinimus ar seksualinę orientaciją, jei tai nėra svarbu arba gali būti suprasta kaip nepagarba asmeniui“. Pakartosiu: „(...) Jei tai nėra svarbu ar gali būti suprasta kaip nepagarba asmeniui“.
Todėl kyla klausimas: ar A.Kudabienė atsiklausė kenčiančios motinos leidimo platinti video klipą? O kas, jeigu moteris būtų ne skurdžiai gyvenanti, bet turtinga ir garsi? Ar jos būtų atsiklausta? Kita vertus, jeigu įvykio svarba visuomenei pagrindžia tos akimirkos viešinimą, nei viena žiniasklaidos priemonė neatsisakytų viešinimo. Juk ne kartą matėme gamtos stichijos ištiktus žmones, jų kančias, jų mirtis.
Pavyzdžiui, Izraelio televizijos viešina teroristų išpuolius prieš civilius gyventojus, akimirkas, kai jie žudomi peiliais, ir akimirkas, kai teroristai nušaunami. Etiška tai ar ne? Būtina tai rodyti, ar ne? Ir kuo skiriasi BBC, CNN ir taip toliau TV kanalų rodomos žmonių kančios iš karo zonų, nuo mūsų televizijų „skausmo rodymo“ politikos? Ar mūsų žmogaus skausmas mažiau vertas dėmesio? Savaime suprantama, siekdami apsaugoti vaikus, tokios ekstremalios laidos kūrėjai turėtų perspėti žiūrovą.
Tuo pačiu kyla klausimas, kiek galima užversti TV rinką skausmais. Juk savaime atbunki žmogus. Eilinį kartą pamatęs, perjungi kanalą ir taip perjunginėji visus savo receptorių kanalus, kol lieki neliečiamas, nepaliečiamas, apsaugotas nuo kito skausmo. Juk savo paties turime iki valios. Todėl suprantamas šio video klipo kritikų siekis apsisaugoti, apsaugoti savo komforto zoną.
Taip politkorektiškumo kritikai kuria naujus politkorektiškumo rėmus.
Vardan suaugusio apsaugojimo nuo kito skausmo. Taip apsisaugant, kad nustembama sužinojus, jog draugas ar pažįstamas nusižudė. Lengviau suniekinti, šiuo atveju, laidos kūrėjus, jų laidos formą, snobiškai ir iš aukšto sukritikuoti jų temas. Apie pastovų dvasinį ir materialų žmonių skurdą, apie visuomenės atstumtuosius.
Jų taip pat nesinori matyti, nes gadina miesčionio nuotaiką. Aš pats sovietų laikais gyvenau beveik tokiame skurde, penkios šeimos penkiuose kambariuose su vienu tualetu visiems. Prisipažįstu, nenoriu matyti laidų apie skurdą. Bet toks „komunalkės“ gyvenimas išmokė neatsiribuoti nuo kito skausmo. Dalinomės viskuo. Skausmu taip pat. Man asmeniškai tokios laidos nepatinka, bet suprantu jų svarbą visuomenei.
Mano nuomone, toks laidos turinys neiškrenta iš bendro žiniasklaidos atsakomybės konteksto. Nebent bijantys skausmo manifestacijos politkorektiškai mes lauk viską, kas jų manymu gali žeisti jų pažiūras. Tai jau masiškai vyksta JAV universitetuose, kuriuose studentai sugeba išvaryti lauk geriausius dėstytojus, nes jų dėstomi dalykai „žeidžia jų asmenybes“.
Taip įsivyrauja politkorektiškumo cenzūra kitokiai nuomonei. Kančios baimė – ne priežastis uždėti apynasrį jos pagrįstam viešinimui.
