Socialiniai darbuotojai nėra nusiteikę prieš modernizavimą, tik mano, jog permainos nebuvo gerai apgalvotos, todėl ant jų pečių krito dar didesnė atsakomybė.
Marijampolės vicemerė Irena Lunskienė pabrėžė, jog socialiniame darbe daug kas priklauso nuo teisinės bazės, kurioje, deja, ne viskas yra tobula, dirbant matosi spragų.
Laikinoji vaiko globa tapo socialinių darbuotojų galvos skausmu.
Į klausimą, kur būtų šiuo metu gabenamas vaikas, jei jį tektų skubiai paimti iš grėsmę keliančių tėvų, V.Ratkevičienė ir S.Rainienė atsakė vienu balsu: „Niekur“, jei jos vadovautųsi dabartinių įstatymų ir daugybės norminių aktų raide.
Laikinos globos paslaugas Marijampolės regione gali teikti dvi įstaigos – Kartų namai Marijampolėje ir Vaiko tėviškės namai Avikilų kaime, – tačiau juose nėra nei vienos laisvos vietos.
Šiaip vietos – kaip ploto – yra, tačiau vaikų priimti negalima, nes kambariuose jie privalo gyventi tik po du, nors erdviame kambaryje laisvai telpa ir trečia lova.
Kai Avikilų kaime 1997-aisiais keliuose namuose įsikūrė globos įstaiga, juose gyveno maždaug 110 vaikų.
Pastaruoju metu Vaiko tėviškės namuose gyvena apie 60, o iki 2020-ųjų juose turės likti 30 globotinių. Dalis namelių jau dabar stūkso tušti.
Viršyti globotinių skaičių, kad ir vienu asmeniu, vadinasi, pažeisti licenciją.
„Jei nusižengtume, gali ir licenciją atimti. Tačiau jei iškils kritinė situacija, priimsime iš tėvų paimtą vaiką, net jei ir pažeisime įstatymą“, – tvirtino socialinio pagalbos centro direktorė V.Ratkevičienė.
Ji teigė, jog Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valdininkai nustatė, kad Kartų namuose gali gyventi penki nuolatinę, ir penki laikinąją globą turintys vaikai: „Mūsų niekas nepasiklausė, sakė, tokie normatyvai“.
Kartų namai Marijampolės centre, prie Vytauto parko, buvo įsteigti prieš dešimt metų. Juose apsigyveno ir suaugę asmenys, ir 20 vaikų.
Pastarieji negyveno pernelyg susigrūdę, tačiau po licencijavimo procedūrų jų skaičius buvo sumažintas per pusę.
Nuo 2011 metų Europos Sąjungos fondų lėšomis buvo pradėta vykdyti Stacionarių socialinių paslaugų įstaigų modernizavimo programa, skirta gerinti globotinių gyvenimo sąlygas.
Iki 2015-ųjų visos socialinės globos įstaigos turėjo gauti licencijas.
Jos buvo išduodamos įvertinus globos namų personalo skaičių ir struktūrą, gyvenamųjų kambarių plotą, tenkantį vienam gyventojui, higienos patalpų skaičių ir pan.
„Teisės aktuose yra numatyti profesionalūs globėjai, tačiau jie konkrečiau neapibrėžti. Skubama uždaryti globos namus, tačiau nėra sukurta alternatyvų.
Manau, jog pirmiausia turėjo būti sukurtas profesionalių globėjų tinklas, o tik po to uždarinėti globos namus“, – teigė Marijampolės VTAS vedėja S.Rainienė.
Marijampolėje nėra vaikus globojančių šeimynų, jų įkūrimu pastaraisiais metais niekas nesidomėjo.
Jei vaikui šeimoje iškyla grėsmė, dieną jį turi teisę paimti VTAS darbuotojai, naktį – policijos pareigūnai.
„Laikinai globai yra Marijampolės savivaldybėje yra numatyti dveji globos namai, bet juose nėra vietų. Ši problema iškilo po licencijavimo.
Trumpalaikei priežiūrai – trims paroms – vaiką jie bet kokiu atveju priims, tačiau kas po to?
Per tris paras tokie klausimai neišsprendžiami.
Aš manau, jog mažesnis nusižengimas apgyvendinti globos namuose vienuoliktą vaiką, nors pagal licenciją jų gali būti tik dešimt, nei palikti jį grėsmingoje aplinkoje“, – kalbėjo S.Rainienė.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė „Lietuvos ryto“ televizijai teigė: „Limito vaikams nėra, ir, ko gero, negalėtų būti. Į didelius globos namus iš šeimos paimtas vaikas negali būti nukreipiamas, nes jam tai būtų trauma.
Marijampolėje socialinių paslaugų infrastruktūra yra labai didelė, todėl nemanau, kad nebūtų kur vaiką apgyvendinti vienai dviem paroms“.
Tikėtis, jog iš socialinės rizikos šeimos paimtą vaiką tuoj pat būtų galima perduoti giminaičiams, yra bemaž neįmanoma, nes probleminių šeimų ryšiai su kitais artimaisiais dažniausiai būna atšalę ar visai nutrūkę, jie arba nenori priglausti vaikų, arba gyvena užsienyje.
Marijampolės savivaldybės Socialinių reikalų departamento direktorė Daiva Pankauskienė teigė, jog būtina skatinti globą šeimoje: „Tačiau kaip? Išmokos globėjams dabar yra labai kuklios“.
Ne ką skaudesnė problema yra milžiniški socialinių darbuotojų krūviai.
„Turime 13,5 etato, 163 rizikos šeimas. Vidutiniškai vienai darbuotojai tenka 13–16 socialinės rizikos šeimų, nekalbant apie vadinamąsias signalines šeimas, kuriose kartas nuo karto nutinka kokių nors bėdų. Jos yra lyg tiksinčios bombos. Rizikos šeimos yra lankomos kas antrą dieną“, – sakė Marijampolės socialinės pagalbos centro direktorė V.Ratkevičienė.
Ir ją, ir centro darbuotojas skaudina po kokio nors įvykio iš aukštų tribūnų nuskambantys kaltinimai, jog esą nelaimė įvyko todėl, kad socialiniams darbuotojams trūksta kompetencijos: „Tikimės palaikymo, o toks vertinimas užmuša darbuotojo motyvaciją“.
Marijampolės socialinės darbuotojos nuolat tobulinasi, mokosi, tačiau, kaip sako pačios, nėra aiškiaregės ir negali prognozuoti visų bėdų.
Socialinės darbuotojos, į rankas gaudamos vidutiniškai 430 eurų atlyginimą, nors turi oficialiai nustatytas darbo valandas ir laisvus savaitgalius, nelabai jų paiso, dirba pagal sąžinę. Ir todėl smarkiai rizikuoja.
Jei kokioje nors šeimoje iškiltų problemų po darbo valandų ir atvykusi socialinė darbuotoja būtų, tarkime, sumušta, ji būtų laikoma nukentėjusiu privačiu asmeniu, o ne vykdančiu savo pareigą darbuotoju.
Vicemerė I.Lunskienė pasakojo, jog savivaldybėje jau yra suformuotos vadinamosios mobilios grupės, kurios socialinės rizikos šeimas lankys bet kuriuo metu.
„Į jų sudėtį įtraukėme socialinius darbuotojus, seniūnus, seniūnaičius, vaikų teisės specialistus, policijos pareigūnus. Grupė šeimas lankytų pagal slenkantį grafiką“, – sakė vicemerė I.Lunskienė.
Socialinių paslaugų centro direktorė V.Ratkevičienė pabrėžė, jog įstaiga antrus metus vykdo programą, pagal kurią teikiama pagalba alkoholiu piktnaudžiaujantiems asmenims: „Ši krizių įveikimo pagalba labai pasiteisino, užkodavome daug asmenų“.
Ne viena socialinė darbuotoja pastebėjo, jog probleminės šeimos dažniausiai neturi jokių teigiamų iniciatyvų ir norų keistis, sunku įgauti jų pasitikėjimą, iš pašalpų gyvenantį asmenį yra nelengva motyvuoti.
„Būtų mano valia, nemokėčiau jiems pašalpų, bet įdarbinčiau. Kodėl jie už dyką turi gauti pinigų? Pašalpomis išlepinome žmones, atpratinome nuo darbo, o dabar jau nebežinome ko griebtis, kaip juos motyvuoti.
Vaikai tokiose šeimose kenčia ne vien dėl tėvų girtavimo.
Pastaraisiais metais vis daugiau problemų kyla su šeimomis, kurios oficialiai apibūdinamos kaip neturinčios socialinių įgūdžių, nors ir negirtauja.
Kodėl jie neturi elementarių socialinių įgūdžių? Todėl, kad juos pagimdė prasigėrę tėvai; todėl, kad jie gimė su šiokiu tokiu protiniu atsilikimu ir turi labai ribotą supratimą apie tinkamą vaikų auginimą, higieną ir kontracepciją“, – su rūpesčiu ir nerimu kalbėjo viena ilgametė socialinė darbuotoja.
