Pikta ir labai gaila, kad kai kurių žiniasklaidos priemonių atstovai yra linkę eiti į bet kokius kompromisus su žurnalistų etikos kodeksu, žmogaus teisėmis į privatumą ar savo pačių sąžine, kad tik pritrauktų žiūrovų.
Laidos kūrėjų pasiteisinimas, kad jie taip norėjo atkreipti dėmesį į problemą, pribloškia pasekmių nesuvokimu. Tai nėra kova už tai, kad tikrai didelės ir skaudžios „antrosios“ Lietuvos problemos, kurios nuo pačių pirmų sausio dienų įvairiais tragiškais pavidalais vis ryškėja prieš „pirmosios“ Lietuvos akis, būtų sprendžiamos.
Andrius Tapinas pavadino tai blogiu, tik neįvardino, koks tai blogis. Tas blogis yra didėjantis abejingumas svetimam skausmui. Kiekvieno žmogaus gyvenime savo ir artimųjų skausmo užtenka – kai kuriems tenka net gerokai per daug. Matant svetimą skausmą skauda ir matančiam, tad skausmo dar padaugėja. Kad palengvintų savo būseną, žmogus gali „nusijautrinti“. Tapti abejingesniu tam skausmui, kuris jo paties neliečia.
Smurtas ir traumuojantys vaizdai yra draudžiami ne šiaip sau. Nuo pat televizijos atsiradimo įstatymų leidėjai, psichikos sveikatos specialistai, tyrėjai, tėvai, mokytojai siekė išsiaiškinti TV programų poveikį, ypač vaikams. Didžioji dalis tyrimų buvo skirta smurto stebėjimo pasekmių analizei. Tyrėjų nerimą kėlė psichologo Alberto Bandura įrodymai, kad socialinio elgesio vaikai mokosi iš to, ką mato. Ar vaikai, matydami kaukiančią iš skausmo moterį išmoks elgtis taip, kad tokios tragedijos nebepasikartotų?
Anaiptol. 1982 metais Nacionalinis Amerikos psichikos sveikatos institutas išleido ataskaitą, kurioje buvo įvardintos trys svarbiausios smurtinių ir traumuojančių vaizdų žiūrėjimo pasekmės vaikams. Ten buvo parašyta, kad vaikai gali tapti mažiau jautrūs kitų skausmui ir kančiai. Vaikai gali labiau bijoti išorinio pasaulio. Vaikai gali būti labiau linkę su kitais elgtis agresyviai ar žalojančiai.
Kitas tyrimas įrodė, kad smurtinių ir traumuojančių vaizdų žiūrėjimas gali sumažinti žmonių jautrumą realiame pasaulyje. Dar daugiau – kai kuriems žmonėms smurto ar kančių stebėjimas per televiziją po kurio laiko virsta malonumu. Dingsta natūrali nerimo, baimės, įtampos reakcija į tokius vaizdus, nebelieka užuojautos. Gebėjimas atjausti kitą yra visuomenės moralės pagrindas. Praradęs atjautą žmogus gali be skrupulų padaryti ką nors blogo kitam ir nesijausti kaltas.
Žurnalistai apie problemas ne tik kalbėti, bet ir rėkti turi daugybę būdų. Laidos „Bėdų turgus“ kūrėjai nenuilsdami stengiasi keisti vargstančių šeimų gyvenimus į gera ir tam nereikia rodyti klykiančių iš skausmo mamų.
Ach, deja, tik laida turi apgailėtinus reitingus... Bijau, kad juodas televizijos darbas jau įvyko. Kad žiūrovas būtų paveiktas, toli gražu nebeužtenka liūdnų akių stambiu planu ir nuriedėjusios išdavikės ašaros. Jau net teroro aktai tampa beveik eiline naujiena. Kur kita riba? Ką dar baisesnio televizijos ryšis rodyti?
Ačiū dievui, mes matome ir reaguojame. Tai rodo, kad vis dar esame užjaučiantys ir suprantantys kito kančią žmonės. Mes galime pasirinkti nebeleisti televizijų akcininkams ir jų reklamos užsakovams dar labiau mus anestezuoti.
Mes galime spustelti pultelį ir apsidairyti aplinkui – ką kiekvienas galime padaryti, kad taip Lietuvoje nebebūtų.
