Tačiau netiesa būtų tai, kad apie Kauną mažai kalbama ir rašoma.
Priešingai – apie miestą Nemuno ir Neries santakoje net legendos
sklando. Kartais juokingos, o kartais net labai piktos. Kas jas kuria?
Iš Vilniaus dangoraižių žiūrėdami į žemaūgį Kauną tikrai ne visi sugeba
pamatyti, kas yra ant žemės už šimto kilometrų. Reikia gerų žiūronų ar
kitokių prietaisų, o jei jų nėra, užtenka fantazijos. Jos Kauno
kritikams kartais netrūksta, todėl ir svaičioja, kad kauniečiai labiau
nei kiti su teisėsauga ir skoniu susipykę, kad į valdžią vis renka ne
tuos, ką reikia. Lyg visi valdžiusieji Vilnių būtų buvę didžiavyriai
valdovai, o nusikaltėlius sostinės gyventojai būtų matę tik kino
filmuose.
Patys kauniečiai taip pat savo miestą mėgsta menkinti. Galima
suprasti, kai piktdžiugos purslais taškomi politikai, miesto
vadovai ar autoritetais kažkodėl vadinami smurto ir jėgos viršenybės
principais gyvenančios tam tikro sluoksnio ir intelekto grupės asmenys.
Nemoki vadovauti ar neturi įdėjų – neik į politiką ar valdžią arba
susitaikyk su tuo, kad gali būti burnojamas. Nori vadovauti gaujai –
pasiruošk ne tik pats spardyti kitus, bet ir būti spardomas.
Kai kurie kauniečiai kažkodėl mėgsta menkinti savo miestą ne tik dėl
strateginių Kauno plėtros ar sąstingio procesų, globalių problemų,
bet net dėl elementarių nepatogumų gatvėse, vandalo sulaužyto suoliuko
daugiabučio kieme ar parke ir net dėl nepatikusio žvilgsnio valstybės
įstaigoje. Štai sostinėje viskas yra kitaip!
M.Katkus teisus – už tai, kad apie Kauną dažniau girdime blogų žinių,
bet nematome su infrastruktūriniais objektais susijusių pokyčių,
pirmiausia atsakomybę turime prisiimti patys. Tiesa, ko gero, yra ir
tai, kad „per 25 metus Kaunas buvo tragiškai blogas lobistas“, todėl
dėl valstybinio finansavimo nebuvimo ir turime nemažai problemų.
Kauniečiai visais laikais mėgdavo pasigirti, kad yra verslūs žmonės.
Tai tiesa, tačiau kaunietiška verslumo samprata ne visada sutampa su
šių laikų verslo ypatumais, reikalavimais ir galiojančiais teisės
aktais. Gal todėl kartais investuotojai antrąjį pagal dydį šalies
miestą renkasi atsargiau nei sostinę, o kauniečiai nemoka pasakyti ir
parodyti, kad dažnai yra vienu žingsniu priekyje, o ne atsilikę, kaip
manoma.
Prisiminkime, kaip per pastarąjį dešimtmetį bandyta pristatyti Kauną
svečiams. Daug kas nesiginčys, kad mokslo ir kultūros (apie krepšinį
atskira kalba) lygis laikinąja sostine tebevadinamame mieste yra
aukštas, bet ar visi vilniečiai tai žino? Tačiau net vaikai prisimena
garsųjų šūkį ant didžiulių stendų, kad „Ir Kaune gyventi galima“. Būta
ir daugiau šypseną keliančių pareiškimų apie norą gyventi be korupcijos
ar aplenkti Vilnių. Ne šūkiais su sostine konkuruoti reikia, o idėjomis
ir darbais.
Konferencijoje apie Kauno plėtrą nuskambėjo palyginimas, kad
sunku įsivaizduoti „Viči“ krabų lazdelių reklamą „Jos irgi turi šansą“
arba „Jas irgi valgyti galima“. Jis verčia ne nusišypsoti, o rausti iš
gėdos. Ir ne todėl, kad Kauno meras yra susijęs su šiuo maisto
produktu, bet dėl anksčiau skelbtų Kauną žeminančių šūkių.
Šią savaitę kauniečiai viešoje erdvėje vėl driokstelėjo išradingumu,
tačiau ne mokslo ar kultūros, o burnos skalavimo srityje. Buvusi
Nacionalinės žemės tarnybos vadovė D.Gineikaitė savo neblaivumą prie
vairo bandė pateisinti nekaltu burnos skalavimo skysčiu, o jos patirtį
žaibiškai perėmė kiti neblaivūs vairuotojai. Dar viena proga
pasišaipyti iš kauniečių?
Tačiau kai viena kaunietė Seimo narė parodė pavyzdį, kad apgirsti prie
vairo galima ir išgėrus gudobelės ekstrakto, jos patirtį perėmė
garsus Vilniaus aktorius. Kauniečių idėjos gyvuoja!
„Laikinoji sostinė“