Tačiau netiesa būtų tai, kad apie Kauną mažai kalbama ir rašoma. Priešingai – apie miestą Nemuno ir Neries santakoje net legendos sklando. Kartais juokingos, o kartais net labai piktos. Kas jas kuria?
Iš Vilniaus dangoraižių žiūrėdami į žemaūgį Kauną tikrai ne visi sugeba pamatyti, kas yra ant žemės už šimto kilometrų. Reikia gerų žiūronų ar kitokių prietaisų, o jei jų nėra, užtenka fantazijos. Jos Kauno kritikams kartais netrūksta, todėl ir svaičioja, kad kauniečiai labiau nei kiti su teisėsauga ir skoniu susipykę, kad į valdžią vis renka ne tuos, ką reikia. Lyg visi valdžiusieji Vilnių būtų buvę didžiavyriai valdovai, o nusikaltėlius sostinės gyventojai būtų matę tik kino filmuose.
Patys kauniečiai taip pat savo miestą mėgsta menkinti. Galima suprasti, kai piktdžiugos purslais taškomi politikai, miesto vadovai ar autoritetais kažkodėl vadinami smurto ir jėgos viršenybės principais gyvenančios tam tikro sluoksnio ir intelekto grupės asmenys. Nemoki vadovauti ar neturi įdėjų – neik į politiką ar valdžią arba susitaikyk su tuo, kad gali būti burnojamas. Nori vadovauti gaujai – pasiruošk ne tik pats spardyti kitus, bet ir būti spardomas.
Kai kurie kauniečiai kažkodėl mėgsta menkinti savo miestą ne tik dėl strateginių Kauno plėtros ar sąstingio procesų, globalių problemų, bet net dėl elementarių nepatogumų gatvėse, vandalo sulaužyto suoliuko daugiabučio kieme ar parke ir net dėl nepatikusio žvilgsnio valstybės įstaigoje. Štai sostinėje viskas yra kitaip!
M.Katkus teisus – už tai, kad apie Kauną dažniau girdime blogų žinių, bet nematome su infrastruktūriniais objektais susijusių pokyčių, pirmiausia atsakomybę turime prisiimti patys. Tiesa, ko gero, yra ir tai, kad „per 25 metus Kaunas buvo tragiškai blogas lobistas“, todėl dėl valstybinio finansavimo nebuvimo ir turime nemažai problemų.
Kauniečiai visais laikais mėgdavo pasigirti, kad yra verslūs žmonės. Tai tiesa, tačiau kaunietiška verslumo samprata ne visada sutampa su šių laikų verslo ypatumais, reikalavimais ir galiojančiais teisės aktais. Gal todėl kartais investuotojai antrąjį pagal dydį šalies miestą renkasi atsargiau nei sostinę, o kauniečiai nemoka pasakyti ir parodyti, kad dažnai yra vienu žingsniu priekyje, o ne atsilikę, kaip manoma.
Prisiminkime, kaip per pastarąjį dešimtmetį bandyta pristatyti Kauną svečiams. Daug kas nesiginčys, kad mokslo ir kultūros (apie krepšinį atskira kalba) lygis laikinąja sostine tebevadinamame mieste yra aukštas, bet ar visi vilniečiai tai žino? Tačiau net vaikai prisimena garsųjų šūkį ant didžiulių stendų, kad „Ir Kaune gyventi galima“. Būta ir daugiau šypseną keliančių pareiškimų apie norą gyventi be korupcijos ar aplenkti Vilnių. Ne šūkiais su sostine konkuruoti reikia, o idėjomis ir darbais.
Konferencijoje apie Kauno plėtrą nuskambėjo palyginimas, kad sunku įsivaizduoti „Viči“ krabų lazdelių reklamą „Jos irgi turi šansą“ arba „Jas irgi valgyti galima“. Jis verčia ne nusišypsoti, o rausti iš gėdos. Ir ne todėl, kad Kauno meras yra susijęs su šiuo maisto produktu, bet dėl anksčiau skelbtų Kauną žeminančių šūkių.
Šią savaitę kauniečiai viešoje erdvėje vėl driokstelėjo išradingumu, tačiau ne mokslo ar kultūros, o burnos skalavimo srityje. Buvusi Nacionalinės žemės tarnybos vadovė D.Gineikaitė savo neblaivumą prie vairo bandė pateisinti nekaltu burnos skalavimo skysčiu, o jos patirtį žaibiškai perėmė kiti neblaivūs vairuotojai. Dar viena proga pasišaipyti iš kauniečių?
Tačiau kai viena kaunietė Seimo narė parodė pavyzdį, kad apgirsti prie vairo galima ir išgėrus gudobelės ekstrakto, jos patirtį perėmė garsus Vilniaus aktorius. Kauniečių idėjos gyvuoja!
„Laikinoji sostinė“
