Jų absoliučiu nekaltumu, žvilgsnio liūdnumu ir sielos tyrumu tikinčios moterys pasiryžę laukti savo įkalintų meilužių. Tiek, kiek reiks. Būti čiupinėjamos patikros punkte, tenkintis greitukais komunalinio sekso kambarėlyje ir laukti romantiškų žinučių telefone. Kęsti vienatvę ir aplinkinių panieką. Kas verčia jas taip elgtis? Šią savaitę svajonių jaunikių galeriją papildė dar vienas liūdnojo vaizdo riteris. Nupraustas ir apkirptas 24 metų narkomanas, policininkų skriaudikas Igoris Molotkovas atrodė kaip tikras angelas. Jis papasakojo, kad tą nelemtą (o gal ir laimingą – kaip pažiūrėsi) dieną jį kamavo skausmas, jis buvo alkanas ir piktas. Ir, kaip miela, sprukdamas nuo persekiotojų su „Kalašnikov“ autobuse dar pažymėjo bilietėlį.
Narkotikai – nuo 13 metų. Šešiolika teistumų, 126 kartus baustas už smulkesnius pažeidimus. O dar toks jaunas! Ar jums jo tikrai negaila? Kaipgi šitaip! Kietaširdžiai, jūs niekada nesuprasite jautrios širdies damų, kurios jau rašo jam laiškus ir svajonėse mato save šio šaunuolio glėbyje.
Lietuva vis dar yra labai stipriai veikiama carinės Rusijos laikais sukurto kalėjimų kultūros fenomeno, kurį dar labiau sustiprino sovietų okupacija. Politiniai kaliniai, uždaryti kartu su žmogžudžiais, vagimis ir smulkesniais sukčiais, sukūrė savotišką subkultūrą, iki šiol veikiančią socialinius procesus daugelyje šio bloko valstybių. Vagių „garbės kodeksai“, požiūris į homoseksualizmą, blatnos dainos ir kiti nelaisvės gaivalai – vis to paties apšiurusio lizdo plėšrūs paukščiai.
Tačiau moterų polinkis siekti artimų santykių su nusikaltėliais – kur kas platesnis, nei plačioji amžinų lagerių tėvynė ir jos praeityje užgrobtos valstybės. Šį daug kur paplitusį psichologinį fenomeną nagrinėja Sheila Isenberg knygoje „Moterys, kurios myli vyrus, kurie žudo“.
Jus dar stebina pupytė, pamilusi banditą? O ką pasakytumėte į tai, kad beveik visi myriop nuteistieji Jungtinėse Valstijose yra susižadėję ar net susituokę? Ir tai jie padarė jau po nuosprendžio, siunčiančio juos į aną pasaulį.
Tūkstančiai moterų kalėjimuose dirba savanorėmis, kad tik būtų arčiau tų, kurių taip trokšta. Kitos ryžtasi akliems pasimatymams vos po kelių aistringų laiškų.
Kas jas taip traukia?
Tai, kas vyksta už grotų, paprasčiausiai nėra įmanoma įprastomis laisvės sąlygomis. Vyrai, dirbantys, išlaikantys šeimas ar jų dar nesukūrę, dažniausiai neturi tiek daug laiko fizinėms treniruotėms, knygoms, muzikai ir romantiškų ryšių paieškoms. Visuose kalėjimuose yra raštingų nuteistųjų, kurie pagal užsakymus kuria graudžius meilės laiškus išsiilgusioms romantikos būtybėms anapus sienos.
Populiariausios frazės tuose rašinėliuose yra „žudanti vienatvė“, „laukimo ilgesys“, „amžina meilė“ ir panašiai. Nelabai įmantrios, bet kokios efektyvios! Mobilusis ryšys ir socialiniai tinklai dar labiau palengvino gundymo protokolus, tačiau tradiciniai laiškai – vis dar neišnykę. Galbūt tai lemia jų fizinis realumas, tarsi trofėjus, primenantis apie sėkmę, liudijantis jos atsidavimą.
Tačiau pasiūlos nebūtų be paklausos, o paklausa yra, ir dar kokia.
Už grotų tvyro negatyvi, sprogstama energija. Su kokia tik retsykiais susiduriame savo įprastinėje aplinkoje. Laisvėje ją atskiedžia daugybės kitokių žmonių buvimas.
Nepamiršiu to grėsmingo veržlumo, kai kadaise Alytaus kolonijos kieme mus su fotografu apspito ŽIV infekuoti nuteistieji. Jie vienas per kitą taškydamiesi seilėmis dalijosi nusiskundimais, siuntė prakeiksmus valdžiai ir vis labiau audrinosi. Žibančios akys, prašiepti dantys, kaip styga įtemptos gerai išlavintos figūros.
Panorėję jie mus būtų galėję tam kampe sudraskyti iš nevilties ir įsiūčio. Įprastinei mūsų sąmonei tai tereiškė viena: grėsmingą situaciją. Pavojų. Tačiau moteriai, kurios psichika diktuoja specifinius poreikius, tai galėjo pasirodyti gražu ar net romantiška.
Žinoma, daugelis tų įkalintų vyrų – tiesiog įstatymo laužytojai. Vieni už grotų yra aukščiau, kiti dugne. Panašiai kaip ir laisvėje, tik be visokių socialinio amortizavimo mechanizmų. Tačiau kai kurių jų yra tikri pabaisos, o tai dar labiau traukia tam tikras moteris.
Antai Tedas Bundy, išžaginęs ir nužudęs 35 aukas. Jo teismą stebėjo šimtai gerbėjų drėgnomis nuo susijaudinimo akimis. Arba sadistas Johnas Gacy, išprievartavęs ir paskerdęs tris dešimtis vyrų. Išsirinko nuotaką iš būrelio norinčiųjų ir susituokė kalėjime belaukdamas mirties bausmės.
Psichologai tai aiškina gana painiai, bet išskiriamos kelios pagrindinės tokio potraukio priežastys. Viena jų, kad smurtautojus renkasi tos, kurios pačios yra linkusios į smurtą, bet jį slopina. Jas jaudina ir motyvuoja žinojimas, kad jis nužudė ir gali vėl tai padaryti.
Kita galima priežastis – jau patyrusios smurtą artimoje aplinkoje ir iš jo ištrūkusios instinktyviai renkasi panašius partnerius (kaip ir ankstesniu atveju), tačiau guodžiasi saugesniu variantu: naujasis vyras bent jau yra už grotų ir galima susitikti saugioje aplinkoje.
Yra dar kai kas. Tas tikėjimas savo jausmų intensyvumu ir gebėjimu paversti nusikaltėlį ''geru žmogumi“. Kažko panašaus tikėjosi australietės seserys Avril ir Rose, palikusios gerus, bet beviltiškai nuobodžius savo vyrus dėl dviejų nuteistų žudikų. Santuokos baigėsi liūdnai. Vieną seserį iš kalėjimo išėjęs vyras plaktuku užmušė po savaitės bendro gyvenimo. Kitą pavyko išgelbėti: mylimasis tik spėjo nuplėšti ausį ir replėmis išrauti tuziną dantų.
Toks objektų matymas kitoje šviesoje, jų idealizavimas yra būdingas aistros apakintiems žmonėms, tačiau šitie santykiai yra ekstremali to reiškinio atmaina. Hormonai priverčia žvelgti į geismo objektą išryškinant (arba įsivaizduojant) jo gerąsias savybes, užtušuojant visa kita.
Be to, nelaisvės faktorius apsaugo nuo vedybinių santykių rutinos ir užtikrina nuolatinę trauką, kai vis laukiama naujo susitikimo su partneriu, o aistra tenkinama skubotai. Tarsi amžinai kurstomas alkis, kurį numalšinti taip trokšta šios moterys ir kurį nuolat palaiko įkalinti joms „įdomūs“ vyrai.
Kai kas pasakys, kad lengva svarstyti apie kitų žmonių jausmus nepatyrus panašios situacijos. Tačiau būtent į tokius pavojingus ryšius kadaise įklimpusi ir tik vėliau atsikvošėjusi Londono advokatė šitaip vėliau rašė apie savo romaną: „Kalėjime dominuoja liūdni santykiai. Tai liūdnų, nevilties apimtų žmonių ryšiai, kurie dažniausiai yra oportunistiniai, paviršutiniški ir destruktyvūs“.
Merginos ir moterys, prisiminkite šiuos žodžius, kai rašysite laišką Igoriui Molotkovui ar jo kameros draugams.
