Taip pat čia jaunoji karta gali gyvai susipažinti su sovietine viešojo transporto istorija.
Antradienį berniukas kartu su mama lipo į troleibusą Karoliniškių rajone ir buvo nukrėstas elektros. Srovė perėjo per visą kūną, o labiausiai pažeista buvo dešinė berniuko ranka. Po lietumi išmirkęs vaikas įlipęs įsikibo į virš durų esančią rankeną, ir gavo elektros sprigtą.
Tai – ne pirmas atvejis, kai važinėjantys pasenusio Vilniaus viešojo transporto parko troleibusais keleiviai žiemą papurtomi elektros srovės.
Vilniaus viešojo transporto įmonės atstovas žinoma, apgailestavo dėl įvykio ir techniškai paaiškino, kodėl taip atsitiko. Dėl druska barstyto šlapio kelio buvo sumažėjusi elektros varža, vaiko batai, matyt, irgi sušlapę, todėl jis ir pajutęs elektros krūvį.
Technologas sakė, kad nauji troleibusai tokių pokštų neiškrečia, nes juose jau gamykloje įdiegta įranga, parodanti, jog varžos sistema pažeista. O į senukus troleibusus, kurių dar apstu Vilniaus viešojo transporto parke, tokia įranga įstatoma. Ot, piktumas, ji nesuveikė lemtingąjį antradienį, ir troleibusas su pažeista varža išvažiavo į trasą.
Dažnai tenka važinėti viešuoju transportu įvairiuose miestuose, galiu pasakyti, kad Vilniuje tam reikia specialių įgūdžių.
Turint omenyje garbų vilnietiškų troleibusų amžių, šlapiuoju sezonu avėkite guminę avalynę – išvengsite nemalonaus kontakto su varžą praradusiu troleibusu. Nestilinga? Nešiokitės portfelyje guminius kaliošus kaip XX a. viduryje, apsiaukite prieš lipdami į transporto priemonę.
Arba apsimaukite gumines pirštines prieš įsitverdami už geležinės dalies.
Atsargumo dėlei neprošal užsidėti suvirintojo kaukę – kad elektros kibirkštys nepažeistų akių.
Nesivarginkite bėgti, jei matote, kad visi keleiviai jau sulipę, o jūs atsiliekate. Nelabai daug galimybių, kad vairuotojas jūsų palūkės, neužtrenks durų panosėje.
Ypač jei jūs – vyriškos lyties keleivis, o prie vairo sėdi vidutinio amžiaus moteris. Troleibusų vairuotojos feministės tokiu būdu turbūt keršija vyriškajai giminei už tūkstančius metų trukusią patriarchalinės priespaudos epochą.
Jei senu troleibusu vykstate į stotį, patartina išlipti jau Vingrių stotelėje ir toliau kėblinti pėsčiomis. Nes atkarpoje tarp Vingrių ir Gėlių stotelių dažniausiai nutrūksta troleibusų ūsai. Ir jei tai įvyksta ne prie stotelės, jūsų iš elektrinio kledaro niekas neišleis, kol neužkels ūso ant laidų. Tapsite įkaitu, niekam nė motais, kad vėluojate į traukinį ir mylimoji (-asis) kitame mieste jūsų ilgai nesulauks.
Kartą važiuodamas troleibusu iš stoties pamačiau jauną vaikinuką, besiblaškantį su vienkartiniu bilietu rankoje, nesuvokiantį, kaip jį pažymėti, ir bejėgiškai spoksantį į jam neregėtą raudoną geležinį prietaisą.
Supratau – svečias iš Kauno. Šiame, daugelio vilniečių įsitikinimu, atsilikusiame mieste elektroninio bilieto sistema buvo įdiegta dar 2009 metais (Vilniuje tik 2012-siais), geležiniai komposteriai iš troleibusų ir autobusų išimti dar anksčiau.
Kai vilnietiškame troleibuse jaunam, sovietmetį tik iš istorijos vadovėlių pažįstančiam kauniečiui parodžiau, kaip pažymėti bilietą „krokodilu“, vaikis net sužviegė iš nustebimo ir puolė darytis asmenukių maigydamas komposterį.
Beje, vienkartinio bilieto žymėjimas Vilniaus troleibusuose irgi turi savitų ypatybių. Įprastai galite pažymėti bilietą, jei pavyks teisingai įkišti jo nesulanksčius į elektroninį žymeklį.
Būna, kad jis neveikia. Nenusiminkite – čia pat arba kitame troleibuso gale rasite seną patikimą „krokodilą“.
Bet ir tas kartais būna užstrigęs. Na, tokiu atveju melskitės, kad neįliptų kontrolieriai. Tik nuo jų malonės priklausys, ar jūsų argumentai, kad sugedę abu žymekliai, bus įtikinami.
Buvęs meras Artūras Zuokas nepakentė tos riedančių senienų veislės ir pradėjęs viešojo transporto reformą bandė išgrūsti juos velniop į metalo laužą arba trečiojo pasaulio šalis.
Bet tuomet netikėtai kilo pilietinė troleibusų teisių gynimo akcija. Kažkodėl vilniečiams, net ir jauniems, staiga pagailo elektra purtančių gatvių veteranų.
Ak, jau tas mūsų prieraišumas prie tradicijų – tai brangiausia, ką turime.
