Naujienų portalo lrytas.lt žurnalistei lankantis netoli Norvegijos sostinės Oslo esančiame Ulersmo kalėjime sutikti tautiečiai pažėrė įvairių nuomonių apie gyvenimo sąlygas – vieni jaučiasi diskriminuojami, kiti geras kalėjimo sąlygas lygino su vaikų darželiu, tačiau visi vieningai teigė, kad net ir žinodami, jog Lukiškėse ar Pravieniškėse jų lauktų ne toks patogus gyvenimas, nori kuo greičiau grįžti į tėvynę.
Bijo, kad dukra neprisimins
Ulersmo kalėjime šiuo metu yra keletas lietuvių, o ir nusikaltimai, už kuriuos jie čia pateko, labai skirtingi: nuo užsieniečių migracijos įstatymo pažeidimo iki narkotikų platinimo.
Trumpam pokalbiui iš pamokos pakviestas Povilas (tikrasis pašnekovo vardas redakcijai žinomas. – Aut. past.) pamatęs Lietuvos žurnalistus atrodė gerokai nustebęs, bet tuoj pat suskato sveikintis lietuviškai ir draugiškai ištiesė ranką.
Suprasdamas, kad toliau pokalbis neabejotinai vyks lietuvių kalba, šalia buvęs įkalinimo įstaigos personalas taktiškai pasitraukė tolėliau.
„Sąlygos čia tikrai geros, bet man neleidžia matytis su žmona. Ji jau turėjo lėktuvo bilietus skrydžiui čia, bet jie nepranešę pakeitė mano įkalinimo vietą ir perkėlė mane iš Oslo čia“, – pasakojo Povilas, pridūręs, kad vaizdas, kurį stengiasi sudaryti kalėjimo administracija, ir tikrovė tikrai skiriasi.
„Nors taisyklėse nurodyta, kad galime per „Skype“ bendrauti su savo šeimomis bent 2–3 kartus kartus, man kol kas neleidžia. Sako, kad kol laukiu teismo, to daryti negaliu, o aš laukiu jau metus. Mano dukrai, kuri gyvena Lietuvoje su mama, jau treji su puse metų, juk per tiek laiko mažas vaikas tikrai gali ir pamiršti, kaip atrodau. Sakau jiems, kad noriu palaikyti ryšį su vaiku, seniai dukros nemačiau, o ji juk čia atvykti negali. Bet kol kas jokių pokyčių“, – guodėsi Povilas.
Paklaustas, kokioje byloje yra teisiamas, jaunas vyras nuleido akis ir atsiduso: „Sunki byla. Man gresia iki dvidešimt vienų metų. Jei teisėjas manimi patikės, galiu išeiti laisvas, jei ne...“
Norvegijoje dvidešimt vienų metų laisvės atėmimo bausmė taikoma už narkotikų laikymą ir platinimą. Pašnekovas nenoriai kalbėjo apie bylos detales, bet užsiminė, kad kartu su juo tame pačiame kalėjime teismo laukia ir dar viena lietuvis. „Kol kas visi tylime. Aš parodymus duosiu teisme“, – pasakojo jis.
Susiję straipsniai
Pašnekovas kelis kartus pokalbio metu klausė, ar nebus viešinamas jo tikrasis vardas, o paklaustas, ar sutiktų nusifotografuoti bent pridengtą veidą, kategoriškai atsisakė. „Nenoriu, kad mane Lietuvoje atpažintų“, – liūdnai šyptelėjo jaunas vyras.
Sąlygos – kaip vaikų darželyje
Išgirdęs klausimą apie tai, ar siektų būti perduotas Lietuvai, jei bus nuteistas, Povilas pratrūko: „Žinoma, juk čia – kaip kokiame vaikų darželyje. Gyvenu su pakistaniečiais, nei pasikalbėsi, nei ką. Šeima dažnai aplankyti negali, draugų neturiu, o Lietuvoje būtų kitaip.“
Į klausimą, ar žino, kad Lietuvos įkalinimo įstaigose sąlygos kur kas prastesnės, Povilas tik linkteli galva, bet tuoj pat patikslina, kad tos žinios teorinės, nes Lietuvos kalėjimuose jam nėra tekę pabuvoti.
„Pasakiau administracijai, kad nori mane žmona iš Lietuvos aplankyti. Neleido. Ji jau buvo visus dokumentus pasiruošusi, o juk juos ir išversti reikia. Galiausiai jai pavyko atvykti ir buvome šešių valandų trukmės pasimatyme“, – santūriai šyptelėjo pašnekovas.
Povilas neturi jokių pretenzijų Norvegijos paskirtiems teisininkams: „Gali advokatą keisti nors ir kartą per savaitę. Savuoju pasitikiu, jis savo darbą dirba gerai.“
Povilas kalba angliškai ir šiuo metu mokosi norvegų kalbos. Todėl, kad lanko mokyklą, iš kalėjimo administracijos sulaukia papildomos „stipendijos“ – 300 Norvegijos kronų per savaitę.
„Nežinojo“ apie deportaciją
Kalėjimo koridoriuje atsitiktinai sutiktas 35-erių Rimas neslėpė savo tikrojo vardo, bet fotografuotis taip pat nenorėjo. Vos supratęs, kad netrukus gaus progą pasikalbėti lietuviškai, iš karto garsiai angliškai šūktelėjo: „O dabar aš galėsiu pasikalbėti, jūs nieko nesuprasit!“
Rimui Ulersmo kalėjime liko praleisti vos mėnesį ir baigsis jo bausmės atlikimo laikas. Paklaustas, už ką buvo nubaustas, vyras iš karto atsakė: „Už nieką! Visiška smulkmena... Nesusipratimas. Už nelegalų įvažiavimą į šalį. 2010-aisiais buvau deportuotas iš Norvegijos, bet jie nepasakė, kad tai visam gyvenimui. Ir štai prieš pusantrų metų vos įvažiavau į Norvegiją iš Švedijos, mane suėmė ir pasodino“, – pasipiktinimo žodžius palydėjo rankų mostais ir ne pačiais gražiausiais epitetais Norvegijos pareigūnams.
„Įsivaizduokite, vos puskilometrį įvažiavau į šalį, ir mane suėmė“, – pykčio neslėpė pašnekovas.
Pasidomėjus, už kokius „nuopelnus“ buvo deportuotas iš šalies, vyras tik mįslingai nusišypsojo ir tarstelėjo: „Visaip gyvenime būna.“
O paklaustas, kokią profesijos atstovas buvo laisvėje, išdidžiai žengtelėjo į priekį ir lyg skeldamas juokingiausią anekdotą ištarė: „Aš – dažytojas!“
Prižiūrėtojai romanas kainavo darbą
Rimas tikino, kad kalėjimo sąlygos gyventi neblogos, bet veikti nėra ką ir bendravimo atmosfera siaubinga, o visas personalas diskriminuoja kitataučius: „Čia žmonės supuvę iš vidaus. Esu sėdėjęs Pravieniškėse, ten kur kas geriau. Jie mus čia diskriminuoja kaip tik gali. Vis prašai, kad grąžintų tavo drabužius, bet nuėjęs į sandėlį gauni tai, kas ten dirbantiems pakliuvo po ranka. Atiduodi skalbti gerus, o grąžina skylėtus“, – ryškiai raudono sportinio megztinio kraštą nervingai tampė pašnekovas ir vis bandė įtikinti, kad kalėjimo apranga itin prasta.
„Norvegai atskirai savo skylėse sėdi, su mumis nebendrauja. Buvo čia atvejų, kaip prižiūrėtojos moterys buvo užmezgusios romanus su kaliniais. Ateina čia tokios atsipalaidavusios tik „chi chi, cha cha“, – paklaustas, ar būna kalėjime meilės istorijų, pasakojo Rimas. O netrukus pridūrė, kad draugystė su kaliniu vienai prižiūrėtojai kainavo darbą.
Pokalbio pabaigoje administracijos darbuotojo paklaustas, ar patenkintas, kad galėjo pabendrauti su tautiečiais, Rimas nusišypsojo plačia laimingo žmogaus šypsena ir gana taisyklinga anglų kalba rėžė: „Jūs net neįsivaizduojate, kaip labai, pasakiau viską, kas ant širdies gulėjo!“