Vijūnėlės „dvaro“ savininkas: „Mielai atsikratyčiau šito turto“

Kaunietis verslininkas teigia jau senokai pažįstantis Druskininkų merą Ričardą Malinauską ir jo tėvą verslininką Viliumą Malinauską, tačiau aplinkybių, kaip susipažino su meru, jis nenori atskleisti. Ž.Povilonis neslepia, jog mero yra prašęs pagalbos ir ieškant įsigyti nekilnojamojo turto Druskininkuose, ir vėliau – įsirengiant jau įsigytą statomą namą.

Ž.Povilonis yra kelių ginklais prekiaujančių bendrovių – „Vilniaus ginklai“ ir „Sidabrinė kulka“, akcininkas, Kauno medžiotojų klubo „Alsa“ valdybos narys, Safario klubo tarybos narys.

Ž.Povilonis taip pat yra Kauno bendrovės „Eigulių topolis“, pagarsėjusios vadinamojoje Kauno „stiklainio“ statybų istorijoje, valdybos pirmininkas.

Jis taip pat yra vienas iš trijų bendrovės „Kauno viešbutis“ akcininkų – kartu su vienu turtingiausių verslininkų buvusiu Kauno tarybos nariu Tautvydu Barščiu ir Rimantu Meška. T.Barštys BNS penktadienį patikino neturįs nieko bendra su vadinamuoju Vijūnėlės „dvaru“.

Ž.Povilonis atsakė į BNS klausimus.

– Papasakokite aplinkybes, kaip ir kodėl įsigijote šią nuosavybę Druskininkų centre?

– Labai paprastai, žmonai yra operuota širdis. Aš esu stentuotas (atlikta arterijų išplėtimo operacija – BNS), esame širdininkai, daug metų praleidžiam laiką sanatorijose Druskininkuose, nusprendė šeima įsigyt savo turtą. Tai ir viskas.

– Kaip susiradote tą turtą? Kodėl nusprendėte, kad būtent šioje vietoje, ar per kažkokią nekilnojamojo turto agentūrą susiradote sklypą?

– Tame dalyke dalyvavo, man atrodo, daug žmonių, nes žinojo, kad man reikia, yra daug pažįstamų Druskininkuose. Jums aišku aktualu, labai įdomu, ar merą pažįstu, merą irgi pažįstu. Ir mero klausiau tada, žinokit, atvirai. Nėra ką čia slėpti. Buvo klausinėjama, buvo pasakyta, kad parduodamas nekilnojamas turtas, kurį aš ir įsigijau.

– O prisimenat, už kokią vertę jūs tuo metu įsigijote?

– Žinoma, tik nelabai norėčiau sakyti to dalyko. Ta vertė buvo įvardyta, yra notarinė sutartis ir ta suma yra nurodyta.

– Šeši šimtai tūkstančių litų buvo minėta.

– Taip.

– Jūs statote dabar ten 600 kvadratinių metrų ploto namą. O kodėl jis toks didelis? Tiesiog smalsu.

– Jeigu žmogus gali sau leisti, kodėl ne. Mano didelė šeima, aš turiu tris vaikus, turiu anūkų krūvą. Smagu yra susirinkt. Jeigu atvažiuosime kada į Druskininkus gyvent su laiku, tai kodėl. Išėjus į pensiją, žinot, jau tokie metai, kad irgi jau norisi pastovumo. Mūsų šeima ne vieną namą turi, ne vien Druskininkuose. Turime ir Palangoje, ir kituose miestuose.

– Druskininkų meras ir neslepia, kad jis pažįsta jus...

– Aš irgi neslepiu. Mes pažįstami, verslo žmogus esi tai daug žmonių pažįsti, ir politikų, tai nėra ką turbūt slėpti, nes tai natūralu. Bet kur yra dabar yra didžiausia problema, kad dabar pasidarė – meras pažįsta, nepažįsta, politikai špaguojasi, o jūs pasakykite, ką man dabar daryti. Įsigijome legaliai namą su šeima, noriu persikelti gyventi, namą paima valstybė ir areštuoja tau. Areštuoja, pradeda jie tarp savęs kažką ten daryti ir šiai dienai aš to namo negaliu nei parduoti, nei įkeisti, nei bankui, negaliu net gyventi. Va kur problema. Įsivaizduokite, jei jūs pardavėte namą, nusipirkote naują, baigėte remontą daryti ir rengiatės gyvent ir jums sako – tu čia negali gyventi. Ką toliau žmogui daryti? Šis dalykas niekam neįdomus. Puikiai suprantu, žurnalistams įdomios politinės intrigos, peripetijos, bet mūsų šeima tai liko... nežinau, kas toliau bus. Jei galėčiau to namo nusipurtyti, parduočiau bile kam už bile kiek.

– Už „bile kiek“ tikrai parduotumėt?

– Ne, už bile kiek neparduočiau, bent už tiek, kiek investavau, kad atgaučiau savo pinigus, nusipirkčiau kitą, tikrai – su mielu noru. Nes dabar taip gavosi, kad metus laiko... yra kaštai juk ir advokatams, ir bylinėjimosi, ir nervai kainuoja, čia tikrai procesas yra nemalonus. Investuodami į šitą dalyką tikrai neplanavome, kad šitaip ...

– O koks dabar yra status quo – ar dabar nieko negali būti daroma toje vietoje?

– Galima daryti, bet realiai tai žinot.. Jei dabar valstybė priims sprendimą jį nugriauti, jeigu viešąjį interesą prokuratūra gina, tai tikslas yra nugriaut tą namą. Tai susipirksi baldus, viską, atvažiuosi į tą namą gyventi , bet jei griauna kitais metais, tai viskas dingsta tau, niekas nekompensuos. Parduot jo negaliu, niekas jo nepirks paprasčiausiai, jis areštuotas yra. Iš mano pusės tai padėtis pati durniausia iš visų yra.

– Druskininkų meras užsiminė, kad jis padėjo jums prižiūrėti šiek tiek tas statybas. Esate jo prašęs, kad jis padėtų jums?

– Tai jei pažįsti žmones, tai sakykim, reikia tau dabar tinkuotojų, tai iš Kauno tinkuotojų gi neveši, tai klausi, ar yra Druskininkuose koks tinkuotojas, pasako, su žmogum susitinki, ten firma viena ar kita. Tai visko buvo. (...) Kaimyniškai, dar prieš namo pirkimą merą pažinojau.

– Nesakysiu.

– Gal per medžiokles?

– Nesakysiu, kitas klausimas. Ir taip daug atsakiau. Aš pažįstu puikiai jo tėvą (verslininką Viliumą Malinauską – BNS). Pažįstu, pažįstamas žmogus.

– Ne ne ne, yra tik vienas iš verslų.

– Koks pagrindinis jūsų verslas?

– Daug yra, akcininku esu įmonių, bet ginklai tai čia ne prie ko. Yra tokia viena iš biznio atšakų, bet kiti bizniai visai kitokie.

– Tai, kaip suprantame, visai norėtumėte atsikratyti galvos skausmu tapusio namo?

– Su mielu noru. Ne tie metai, kad būtų galima pradėti bylinėtis, po teismus važinėt. Man nėra tikrai malonūs šitie dalykai. Ir jūsų skambutis man nėra tikrai malonus. Jei tas namas būtų nelegaliai įsigytas (...), bet tai legaliai įsigytas, kurio negali registruoti. Aišku, čia niekas nesupras šito dalyko, bet kaip eilinio Lietuvos žmogaus pozicija – tai yra kažkoks marazmas, nes įsigyji turtą ir po metų tau kažkas pasako, kad tas turtas ne toks, kaip turėjo būti. Pas notarus klausėme, ar legalus namas – legalus, pastatytas teisėtai – tesėtai. Neįkeistas, neareštuotas, viskas tvarkoje buvo. O dabar čia ta byla dar vyks ne vienus metus.

– Jūs pats ir meras yra sakęs, kad tas Vyriausybės nutarimas dėl kurorto zonų naikinimo, kuris dabar klampina viešai minimus politikus...

– Apie tuos dalykus nežinau nieko. Tas nutarimas buvo priimtas po mano įsigijimo, aišku, dabar gal jau gavosi aktualus, bet tais laikais, kai pirkau, aš nežinojau, ar jis bus, ar nebus, man jis buvo neaktualus. Aš pirkau namą su žemės sklypu. Aš pirkau iš žmogaus.

– O iš ko jūs pirkote?

– Reikia paklaust advokato. Nenoriu prisikalbėti, jūs parašysite, paskui man dar problemų bus dėl to.

– Seimo Antikorupcijos komisijoje svarstant šią istoriją, užkliuvo tokia detalė, kad 600 tūkstančių litų už slypą ir namą mokėjote grynais. Kodėl tokia forma atsiskaitymo buvo pasirinkta?

– O ką? Aš kiek prisimenu, pardavėjas taip norėjo. Man regis, 2014 metais pirkau.

– Tai kaip vertinat visą šią situaciją ir triukšmą dėl jūsų namo Druskininkuose įteisinimo?

– Aš galvoju, kad aš turėsiu dėl viso šito dalyko didelių nuostolių ir realiai gresia tas dalykas, kurį visi pamiršo, kad jeigu turtas bus griaunamas, valstybė turės kompensuoti šitą dalyką. Tai kas kompensuos, labai įdomu, jei bus teismai pralošti, jei reikės pastatą nugriauti, tai kas kompensuos – ar savivaldybė ar Vyriausybė, nežinau. Realiai dar nežinau, iki kompensavimo dar nenuėjom, bet jei griausim – tai kažkas turės kompensuot, net kalbų nėra.

– Kada paskutinį kartą bendravot su meru?

– Sausį tikrai mačiau.