Dar negreit Lietuvoje turėsime kitą menininką, prilygstantį jam savo veikla. Užuojautos dėl maestro netekties skriejo iš įvairiausių pasaulio kampelių, didžiųjų muzikos centrų, kuriose S.Sondeckui teko dirbti, koncertuoti, burti orkestrus.
Maestro į paskutinę kelionę palydėjo gausus būrys jo bičiulių, bendražygių ir talento gerbėjų, tarp jų – iš Austrijos atvykęs smuikininkas Gernofas Winischhoferis, Maskvos valstybinio akademinio kamerinio choro vadovas Vladimiras Mininas, iš Vokietijos atvykęs violončelininkas Davidas Geringas, trimitininkas Sergejus Nakariakovas, kurio instrumentas skambėjo ir per gedulingas mišias Šv.Kazimiero bažnyčioje, Lietuvos kultūros elitas.
Kultūros ministro Šarūno Biručio nebuvo – jis jau anksčiau buvo suplanavęs vasario 6-ąją kelionę svetur ir, matyt, negalėjo jos pakeisti dėl bene ryškiausios mūsų muzikinės, ir ne tik jos, kultūros asmenybės palydėtuvių amžinojo poilsio. S.Sondeckio įkurto ir į pasaulį išvesto Lietuvos kamerinio orkestro muzikantų veidų buvo matyti tik vienas kitas.
Per šermenis Laidojimų rūmų salėje skambėjo maestro diriguojamų kūrinių vaizdo ir garso įrašai, visų pirma jam ypač brangios Johanno Sebastiano Bacho Mišios h-moll – šį kūrinį 1996 metais S.Sondeckis dirigavo Leipcigo šv.Tomo bažnyčioje, kurioje palaidotas didysis kompozitorius, stovėdamas vos keli žingsniai nuo J.S.Bacho kapo. Ir, žinoma, Wolfgangas Amadeus Mozartas, kurio kūrinių išskirtinėmis interpretacijomis S.Sondeckis pelnė pripažinimą pasaulyje.
Urna su palaikais, lydima tautiniais rūbais vilkinčios palydos, išnešta „Trimito“ orkestrui grojant Juozo Naujalio „Svajonę“, kuri taip pat daugelį metų buvo S.Sondecio vadovaujamo orkestro repertuare, o laidotuvių ceremonija baigėsi Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio malda, „Tautiška giesme“ ir paskutinį kartą didžiam artistui nuskambėjusiais plojimais.
S.Sondeckio dėka Lietuvos vardą sužinojo platusis pasaulis, o mes pažinome pasaulio didžiuosius. Storiausios knygos reikėtų vien tam, kad aprašytume visas Lietuvos kamerinio orkestro gastroles ir S.Sondeckio diriguotus koncertus. Antra tiek jų būtų pradėjus vardyti orkestrus, kuriems S.Sondeckis dirigavo. S.Sondeckis galėjo sutelkti sunkiai suvokiamo dydžio vien savųjų mokinių orkestrą,.
„Tarsi biblinis sėjėjas jūs sėjote išminties, muzikos, meilės grūdus. Mums beliko suprasti ir puoselėti jūsų palikimą, kad tas grūdų derlius būtų šimteriopas, kad skaitytume, klausytume ir gilintumės į tai, ką palikote, kad kuo daugiau tų, kurie dar tik ateis, žinotų jūsų vardą ir kas jus buvote“, – prie kapo duobės tarė žodį Lietuvos muzikos sąjungos, kurios narys buvo S.Sondeckis, prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė.
Muzikų bendruomenės ir Seimo vardu kalbėjo operos solistas, Seimo narys Vytautas Juozapaitis: „Mielas maestro, šiandien jūs išeinate, bet, tikiu, kad nepaliekate mūsų, nes tokios asmenybės kaip jūs, Aukščiausiojo palytėti, nepalieka niekada nieko varge, bėdoje ar nelaimėje. Šioje ašarų pakalnėje dažniausiai skamba atgailos žodžiai, deja, tai kartais būna per vėlu. Tačiau jūs, būdamas didis žmogus, net ir išdavystės valandą atleidote visiems ir iki paskutinės gyvenimo minutės išlaikėte pagrindinį dalyką, kuris vadinasi – būti žmogumi.
Šiandien Lietuva pasviro, netekusi vieno galingiausių ir tvirčiausių kultūros ir valstybingumo ramsčių. Taip, mes būsime stiprūs, mėginsime perimti tą naštą, negalėdami nė lygintis prie jūsų talento, bet šiandien turime pasakyti, kad esame laimingi ir dėkingi Aukščiausiajam, kad teko laimė būti ir gyventi epochoje, kuri vadinasi S.Sondeckio epocha. Jūs buvote didis žmogus. Užuojauta jūsų artimiesiems ir visai muzikų bendruomenei, kuriai buvote neginčijamas autoritetas.“
Atsisveikinti su S.Sondeckiu atvyko kito pasaulinį pripažinimą pelniusio jo įkurto kolektyvo – Sankt Peterburgo Ermitažo „Sankt Peterburg kamerata“ kamerinio orkestro atstovai. Jų vardu paskutinį žodį tarė orkestro direktorius, kompozitorius Sergejus Jevtušenka: „Brangus Sauliau, brangus drauge, brangus mokytojau, norisi sakyti – brangus tėve. Į galvą ateina paprasti žodžiai – meilė, švelnumas, dėkingumas, pagarba, šviesa. S.Sondeckis turėjo nuostabią dovaną – jis švietė. Ne blizgėjo, ne atspindėjo šviesą, o švietė ta nuostabia meilės šviesa ir dovanojo ją mums visiems. Ta šviesa neturi ribų – nei geografinių, nei religinių. Jis matė tą šviesą ir kituose žmonėse ir ir taip jautriai su jais bendravo – su tokia meile, pagarba, kad nebuvo galima atverti širdies šiam žmogui, tai šviesai.
Jo diriguojamos muzikos nebuvo galima vadinti tik koncertu – visada tai būdavo ir mažas atgimimo stebuklas. Jis prikeldavo muziką, jis tarsi imdavo pamokas iš tų kompozitorių, kurių muziką atlikdavo, tarsi asmeniškai juos pažinojo. ir tai, kaip jis mylėjo gyvenimą, mylėjo muziką, tapo mūsų gyvenimo dalimi. Jis mylėjo Ermitažą, mylėjo Sankt Peterburgą, jo asmenyje nuostabiai derėjo smalsaus vaiko ir išmintingo senio bruožai, kuris tarsi viską žinojo, bet jo smalsumas vertė jį vis daugiau ir daugiau sužinoti, gėrėtis grožiu, gerbti žmonių, kurie tą grožį sukūrė, darbą. Brangus Sauliau, mes tiesiog privalome nešti savyje tą šviesą ir ją puoselėti.“
Per daugiau nei 50 metų kūrybinį laikotarpį S.Sondecijs dirigavo per 3000 koncertų beveik visose Europos šalyse, JAV, Japonijoje, Kuboje, Kanadoje, Taivane, Pietų Korėjoje. Jam plojo garsiausių pasaulio salių (Amsterdamo „Concertgebouw“, Berlyno filharmonijos Didžiosios, Leipcigo „Gewandhaus“, Vienos „Musikverein“, Paryžiaus „Pleyel“) ir festivalių (Zalcburgo, Šlėzvigo Holšteino, Echternacho, Lucernos, Ivo Pogoreličiaus Bad Vėrishofene, Stokholmo karališkojo, Sviatoslavo Richterio „Gruodžio muzikinių vakarų“ Maskvoje) klausytojai.
Ir S.Sondeckis, ir jo 44 metus vadovautas Lietuvos kamerinis orkestras buvo pirmieji tarp atlikėjų, kuriais didžiavosi ir didžiuojasi Lietuva. S.Sondeckis pirmasis Lietuvos muzikas, su savo orkestrais koncertavęs užsienyje.
