Apie tai, kokie mitai sklando apie pratybas, kalbamės su pradinukus atstovaujančia Aušra Burbiene, Kauno Prano Mašioto pradinės mokyklos direktore ir Lietuvos pradinio ugdymo mokyklų asociacijos prezidente, bei vyresniųjų mokinių mokytoju-ekspertu, Lietuvos biologų mokytojų asociacijos pirmininku Romu Darafėjumi.
1 mitas. Pratybos nereikalingos technologijų amžiuje
Iš pažiūros, technologijomis pagrįstame XXI amžiuje, pratybų sąsiuviniai iš tiesų gali atrodyti kaip neatitinkantys Z kartos vaikų, „nuo gimimo besinaudojančių kompiuteriu“, poreikių. Visgi, paklausta, ar tokiems vaikams vis dar reikalingos popierinės pratybos, A.Burbienė pastebi, kad skaitmeniniai sprendimai puikiai tinka vyresniems gabiems vaikams, bet reikia nepamiršti, jog naujoje kartoje yra ir mažesnių gebėjimų vaikų.
„Pratybos yra nepakeičiamos visų gebėjimų vaikams pradinėse klasėse, nes būtent tada mokomasi taisyklingai ir aiškiai rašyti. Pradinių klasių moksleiviai, rašydami kompiuteriu, mažiau galvoja apie gramatiką, kadangi klaidos yra automatiškai ištaisomos arba paryškinamos. Tuo metu rašydami ranka, mokiniai patys daugiau galvoja apie taisyklingą rašybą“, – teigia ji.
Jai antrina ir R.Darafėjus, pastebėdamas, kad rašydamas ranka, moksleivis visuomet turi labiau susikaupti.
„Priešingai nei rašant kompiuteriu, popierinėse priemonėse pridaręs klaidų negali visko ištrinti ir pradėti nuo pradžių. Vadinasi, tokiu būdu ugdomi ne tik rašymo įgūdžiai, tačiau ir atsakomybės jausmas. Taigi, nors dalis užduočių tikrai gali būti atliekamos kompiuteriu, rašymas ranka neturėtų išnykti“, – sako jis.
2 mitas. Pratybos rengiamos nekokybiškai
Mūsų šalyje nuolat pasigirsta diskusijų dėl ne visada kokybiško pratybų turinio. Visgi, abu pašnekovai sutartinai teigia, kad svarbu jas tinkamai pasirinkti – naudoti tokias, kurios atitiktų mokinių gebėjimus, ugdymo programą, standartus, būtų parengtos autoritetingų autorių ir, bene svarbiausia, išbandytos praktiškai.
„Rinkdamiesi pratybas savo mokykloje, pirmiausia kreipiame dėmesį į autorius, o atsiradus naujoms pratyboms, pirmiausia pati su kolegomis jas įsigyju ir teoriškai įvertinu. Tik tuomet duodu išbandyti vienai klasei. Manau, kad tik praktika padeda geriausiai atskirti geras pratybas nuo prastesnių“, – sako ji.
R. Darafėjaus teigimu, geriausios pratybos yra tos, kurias rengia autoriai, patys dirbantys su to amžiaus mokiniais, žinantys ugdymo turinį, mokinių galimybes, sudominimo kriterijus. Jis taip pat pritaria, kad geriausiai pratybos įvertinamos jas išbandžius.
„Svarbu, kad užduotys būtų patrauklios, suprantamos mokiniams, atitiktų bendrųjų programų reikalavimus. Visgi, įsitikinti, ar pratybos paruoštos kokybiškai, galima tik per praktiką. Be to, manau, kad reikšmingas ne tik pratybų turinys, tačiau ir mokytojo iniciatyva bei gebėjimas pritraukti moksleivių dėmesį“, – pabrėžia jis.
3 mitas. Pratybos reikalingos tik jaunesniems mokiniams
Dažnai tėvams atrodo, kad pratybos reikalingos tik pradinukams, besimokantiems rašyti. Visgi tiek pradinukų, tiek vyresniųjų mokinių mokytojai neigia šį mitą. R.Darafėjus nuomone, pratybos reikalingos visų klasių moksleiviams, kadangi, stengiantis išspręsti ne tik lengvas, bet ir sudėtingesnes užduotis, vaikas išmoksta nuosekliai dirbti, o tokius įgūdžius gali pritaikyti ir ateityje.
„Teko susidurti su konkrečia situacija, kai tik pasirodė „Biologo užrašai 11-12 klasėms“ ir juos rekomendavau įsigyti abiturientams. Kai jie pradėjo atlikinėti užduotis, išgirdau nusiskundimų, kad užduotys „labai sunkios, reikia gerokai pamąstyti“, o ne, perskaičius vadovėlio tekstą, tiesiog parašyti tikslius atsakymus. Tokių keblumų paprastai nekyla su žemesnių klasių mokiniais. Todėl manyčiau, kad jeigu mokiniai priprastų su pratybų sąsiuviniais dirbti nuosekliai ir sistemingai, turėtų pasiekti geresnių rezultatų“, – patirtimi dalinasi jis.
A. Burbienė neabejoja, kad pratybos tikrai reikalingos pradinių klasių moksleiviams, tačiau teigia, kad vaikams augant, jų reikšmė nemažėja.
„Bėgant laikui jos netampa mažiau reikalingesnės, tik mokytojams tenka didesnė atsakomybė – diferencijuoti pratybas ar jų užduotis pagal ryškėjančius vaikų gabumus ar spragas“, – sako ji.
4 mitas. Pratybos reikalingos mokytojams, ne mokiniams
Dar vienas mitas – pasigirsta nuomonių, kad pratybos reikalingesnės mokytojams, nes palengvina jų darbą – mokytojams esą nereikia patiems galvoti užduočių. Tačiau A. Burbienė su tokia pozicija nesutinka ir mano, kad tokį tėvų požiūrį formuoja patys mokytojai.
„Jeigu mokytojas liepia mokiniams atlikti visas pratybų užduotis nuo pradžios iki pabaigos, ir jų net netaiso – tai jau yra blogai. Mokinys gauna didelį nereikalingą krūvį, ir užuot užbaigdamas užduotis klasėje, jis parsineša daug namų darbų. Tėvams susidaro įspūdis, kad pratybos skirtos tik tam, kad mokytojas apkrautų vaikus ir pasilengvintų sau darbą“, – teigia ji.
Tačiau, pasak jos, visiškai nuneigti pratybų naudos mokytojams irgi nederėtų.
„Svarbiausios pratybos yra, be abejo, vaikams. Jų paskirtis – sudominti mokinius ir skatinti jų įgūdžių vystymąsi. Tačiau neneigiu, kad tai reikšmingas įrankis ir mokytojams. Pratybos sumažina vargus rengiant užduotis, taigi mokytojas gali daugiau savo laiko ir dėmesio skirti integruotam mokymui organizuoti“, – pabrėžia ji.
R.Darafėjus pritaria, kad tai, jog mokytojams pratybos taip pat naudingos, nepaneigia fakto, kad pirmiausia jos būtinos vaikams.
„Geros pratybos naudingos abiem pusėms. Juk tada mokytojui nereikia galvoti, ar jis tikrai savo sukurtą užduotį parengė kokybiškai, ar atitinka to amžiaus tarpsnį ir pan. Na, o mokinius įdomios užduotys visada skatins daugiau domėtis mokomuoju dalyku bei augins pasitikėjimą savimi įveikiant sunkesnes ar lengvesnes užduotis“, – sako mokytojas-ekspertas.
5 mitas. Pratybos skirtos tik leidykloms pasipelnyti
Bene visi tėvai sutartinai teigia, kad pratybos labai brangios ir yra skirtos tik leidykloms ar jų autoriams pasipelnyti. R. Darafėjus pasakoja, kad iš tiesų tenka išgirsti, jog mokytojai gali būti suinteresuoti skatinti mokinius pirkti daugiau pratybų. Jo teigimu, vyrauja mitas, kad taip jie skatina paremti leidyklas, autorius, kurie iš to lobsta.
„Visgi, pasitaiko ir priešingų atvejų – kai pratybų mokytojai visai nerekomenduoja pirkti. Tada imama „vagiliauti“ – mokytojai kopijuoja pratybas ir naudoja užduotis kaip savo sukurtas. Manau, kad tokią tendenciją reikėtų stengtis išgyvendinti iš ugdymo įstaigų. Visų pirma, tai yra neteisėta, o ir mokiniai, matydami tokį pavyzdį, be sąžinės graužaties gali ir patys panašiai elgtis. Juk ir tarp aukštųjų mokyklų studentų matome ne vieną plagiato atvejį“, –sako R.Darafėjus.
Jo teigimu, galutinį žodį dėl pratybų reikalingumo visgi turėtų tarti mokytojas.
„Mokytojas geriausiai žino, ko ir kaip vaikai turi išmokti per mokslo metus, numato, kurios pratybos yra kokybiškos, geriausiai atitinkančios ugdymo turinį, patraukliausios mokiniams. Nemanau, kad mokytojas galėtų eiti pas tėvelius į darbo vietas ir rekomenduoti, kokias priemones įsigyti, kad verslas geriau sektųsi, ar kokiomis medžiagomis renovuoti namą. Todėl tėvelių balsas čia galėtų būti tik patariamasis“, – sako R.Darafėjus.
A.Burbienė pritaria, kad tėvai turėtų labiau pasikliauti mokyklos sprendimais.
„Manau, kad, visų pirma, valstybė turėtų aprobuoti tam tikras pratybas, taip parodydama, jog jos yra kokybiškos, o ne pigus komercinis variantas. Vėliau, kadangi visos mokyklos yra skirtingos, mokymo įstaigų administracija, pasitarusi su metodine grupe, turėtų parinkti jų įstaigos mokiniams patogiausias ir reikalingiausias pratybas. O tėvai turėtų labiau pasitikėti mokyklos ir mokytojo siūlomais sprendimais“, – pabaigia ji.