Apie gerus pareigūnų darbus „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“ su žurnaliste Daiva Žeimyte kalbėjosi Vilniaus rajono policijos komisariato tyrėjas Tadeušas Makovskis, vakar išgelbėjęs dūstantį vaiką, kelių policijos tarnybos pareigūnas Aurimas Račkauskas, per 61 minutę atlydėjęs iš Kauno į Vilnių vežtą donoro širdį bei policijos generalinis komisaras Linas Pernavas.
– Tadeušai, vakar buvo labai stresinė situacija?
– (T. Makovskis) Labai. Pirmą kartą atsidūriau tokioj situacijoj, kad reikėjo pačiam imtis veiksmų.
– Kokiu greičiu važiavote?
– (T. Makovskis) Nemačiau, porininko klausiau, kiek važiavo, irgi nežiūrėjo. Iš vaizdo medžiagos matėsi, kad net neišjungė posūkio į kairę. Kolegos pasakojo, kad 140 – 150 km/h.
– Kai tą mergaitę įsisodinote į automobilį, kokia buvo jos būklė?
– (T. Makovskis) Ji nekvėpavo. Tėvas bandė gaivinti, pradėjau krūtinės ląstos masažą daryti. Ji atsiduso, parodė požymius, po kelių minučių nustojo kvėpuot, vėl tėvas pradėjo. Per mokymus teko daryti, bet ne ant gyvų žmonių, o ant lėlių. Čia vaikas, keičiasi situacija. Jeigu kažkas pasakytų per mokymus parodyti ant vaiko, neparodyčiau.
– Komisare, kai yra tokia situacija, pareigūnams reikia dalyvauti įvairiausiuose atvejuose. Ar yra reikalavimai, ką privalomai turi žinoti pareigūnas tokiais kritiniais atvejais?
– (L. Pernavas) Kiekvienas policijos pareigūnas praeina specialius mokymus. Mūsų kursantai praeina 40 valandų kursą, išlaiko įskaitą, o tą patvirtinantis pažymėjimas išduodamas penkiems metams. Aš tokios situacijos neturėjau, dirbtinio kvėpavimo daryti neteko. Noriu padėkoti kolegoms, kurie nepabijojo prisiimti atsakomybės dėl kūdikio gyvybės. Mes suprantam, kad nesam tos srities specialistai. Padėkoti tėvams, kurie pasitikėjo policijos pareigūnais, tam tikra prasme atidavė kūdikio gyvybę į jų rankas. Be abejo, reikia padėkoti ir medikams, kurie tinkamai pasiruošė. Bendras pasitikėjimas, bendri įgūdžiai padėjo išgelbėti kūdikio gyvybę.
– Nesate daręs dirbtinio kvėpavimo, ar bent žinote, kiek ten kartų spausti, nuo ko pradėti?
– (L. Pernavas) Reikia porą kartų įpūsti, 30 kartų paspausti, tą reikia kartoti. Jeigu darai suaugusiam žmogui, dažnai lūžta krūtinė, vaikui vėl kitaip.
– Per kiek laiko nuvykote į ligoninę?
– (T. Makovskis) Man tas važiavimas atrodė kaip pora valandų. Kai pažiūrėjom į registratorius, žemėlapį, tai ne daugiau kaip 15 minučių.
– Aurimai, kiek kartų Jums tekę būti panašiose situacijose?
– (A. Račkauskas) Dirbtinio kvėpavimo nėra tekę daryti. Būdamas patruliu esu dalyvavęs geriausių patrulių varžybose. Pasiruošimui varžyboms viena iš užduočių būna gaivinimas ir medicininiai klausimai. Kai ruošdavomės, tekdavo pakartoti judesius, teorinę dalį. Jaunus pareigūnus skatinčiau eiti į tas varžybas, tai yra papildomi mokymai, žinios.
– Ar žmonės, kurie yra toje situacijoje, patys gali tai padaryti?
– (A. Račkauskas) Tikėtina, kad neturint tam tikrų žinių, galima padaryti daugiau žalos, negu naudos. Pirmas dalykas, ką turi padaryti, tai turi pranešti medikams, kad veži žmogų į medicinos įstaigą ir tada imtis veiksmų. Mes žinom labai mažai tos teorinės dalies.
– Aurimai, privalėjote užtikrinti, kad greitosios pagalbos automobilis važiuotų netrukdomas. Ką Jūs darote kelyje, kaip viskas vyksta?
– (A. Račkauskas) Pasiruošimas lydėjimui yra nepaprastas žiūrint iš šalies. Jeigu žmogus, nežinantis mūsų darbo specifikos pamatytų, kiek yra darbų iki pačio lydėjimo, net nustebtų. Tai nėra ekspromtinis darbas, sudaromi maršrutai. Šiuo atveju mes su kolega susidarėm maršrutą, numatėme kelius, kuriais važiuosim. Iš šalies žmonėms atrodė, kodėl pasirinkom kelią Geležinio Vilko gatve, ten spūstys. Todėl, kad yra tam tikros lydėjimo taktikos. Siauruose keliuose, jei ten bus nedidelė spūstis ar eismo įvykis, mes galim užstrigti ir nebus galimybės iš ten išvažiuoti visiškai.
– Šiuo atveju labai svarbus laikas. Žinote, per kiek laiko turite atlydėti donoro širdį?
– Kiek žinau, medikai turi 5 valandas nuo išvažiavimo iki tiek, kiek galima maksimaliai užtempt laiką. Mums reikia pristatyti kiek galima greičiau, bet tai turi būti saugiai ir 100 proc. garantuotas pristatymas. Galima atvažiuoti ir per 35 min., bet ar atvažiuosi.
– Koks jausmas apima, kai žinai, kad gabeni tą „krovinį“, nuo kurio priklauso kažkieno gyvybė?
– (A. Račkauskas) Truputėlį kitoks, nei kolegos Mūsų atveju ne pirmą kartą tas darbas daromas, viskas aišku. Pagrindinis dalykas – saugiai nuvažiuoti ir nuvežti. Šaltai, ramiai, įvertini situaciją. Aišku, turi numatyti 10 žingsnių į priekį. Pareigūnai, kurie dirba dvigubai ilgiau už mane, žino kiekvienos sankryžos ypatumus, iš kur vyksta eismas, kur yra problema, kur apvažiuoti. – Kaip su tais vairuotojais, kurie nesitraukia?
– (A. Račkauskas) Mano vadovai klausė, ar buvo tokių vairuotojų. Tame lydėjime, vairuotojų, kurie nesitraukė ir juos reiktų traukti atsakomybėn, aš nemačiau. Yra tokių, kurie nesuprato, ką daryti, pasimetė, tam vairuotojui tu paaiškini, išreguliuoji eismą, tam skirti garsiakalbiai.
– (L. Pernavas) Svarbu, kad visuomenė suprastų, kad švyturėliai nėra savitiksliai, jungiami dėl noro pasirodyti. Mes vykstam į įvykį, gabenam širdį, vežam vaiką. Šiandien skubam į kitą nelaimę, rytoj galim pas tą patį žmogų važiuoti.
– Ar tokios situacijos ir motyvuoja dirbti policininko darbą?
– (T. Makovskis) Taip, padidina motyvaciją. Kažkas išgelbėta, 15 metų pradirbta ne veltui.
– (A. Račkauskas) Vienareikšmiškai.
