Artimieji mirusįjį iš Kauno klinikų atgavo tik sumokėję išpirką

„Įsivaizduojate, kiek jie pinigų susirenka iš netekties prislėgtų žmonių, juk klinikose kasdien miršta ne po vieną ligonį?“ – su nuoskauda klausė Saulė, pasakodama apie patirtus nemalonumus.

Saulės brolis 41 metų Rolandas su žmona ir paaugliu sūnumi gyveno Jungėnų kaime (Kalvarijos savivaldybė).

„Jis dirbo stogdengiu, gerai išmanė skardinimo darbus. Jam teko dengti bažnyčių stogus, kelti ant jų kryžius. Brolis tuo didžiuodavosi, rodydavo nuotraukas, kuriose – jis dirba ant bažnyčios stogo.

Praėjusių metų viduryje brolis prasitarė, jog jam skauda visą kūną, ypač – galvą, tirpsta kairė ranka“, – Rolando negalavimų pradžią prisiminė jo sesuo.

Vyras kreipėsi į šeimos gydytoją, gėrė jo skirtus vaistus nuo skausmo, tačiau sveikata nesitaisė.

„Prieš pat Naujuosius metus brolis per vargus buvo paguldytas į Marijampolės ligoninę. Viena Marijampolės gydytoja sakė, jog reikia jį guldyti, kita – ne, nes esą sveikas. Tuo metu jis jau nebevaldė kairės rankos ir nuolat maldavo vaistų nuo nežmoniško galvos skausmo.

Jo priežastį medikai nustatė tik antrą kartą padarę kompiuterinės tomografijos tyrimą. Kakle aptiko krešulį“, – pasakojo Saulė.

Ji brolį įkalbinėjo prašyti siuntimo į Kauno klinikas, tačiau vyras nenorėjo, manė, pakaks ir Marijampolės medikų gydymo.

Iš Marijampolės ligoninės Rolandas buvo išrašytas po savaitės, gavo siuntimą į sanatoriją Birštone.

Vyriškis jautėsi geriau, jau galėjo pakelti ranką.

„Palydėjau Rolandą į Birštoną, padėjau gydytojų kabinetuose susitvarkyti su įvairiais dokumentais. Sanatorijoje brolis turėjo būti dvi savaites.

Pirmadienį nuvažiavo, o ketvirtadienį gavome žinią, jog Rolandas skubiai išvežtas į Kauno klinikas.

Jis buvo rastas parkritęs ant grindų savo kambaryje sanatorijoje. Kairioji kūno pusė buvo paralyžiuota, būklė vis blogėjo“, – skaudžius prisiminimus pasakojo Saulė.

Pas Rolandą į klinikas dažnai važiuodavo ir sesuo, ir žmona.

Ligoniui buvo daromi įvairūs tyrimai. Medikai artimiesiems teikė informaciją apie ligos bei gydymo eigą.

„Gelbėsime. Jei būtumėte atvažiavę anksčiau...“ – sakė mums gydytojai. Kas galėjo žinoti, jei net Marijampolėje viena gydytoja broliui liepė gulti į ligoninę, o kita sakė, neva jis sveikas?

Klinikose brolio operuoti negalėjo, nes krešulys buvo prie pat arterijos, pernelyg pavojinga.

Klinikų gydytojai mums pasakė, jog Rolandas buvo atgabentas jau pabrinkusiomis smegenimis. Brolis nuolat prašė atvežti jam vaistų, nes beprotiškai skaudėjo galvą“, – teigė Saulė.

Po kelių dienų sesuo sulaukė skambučio, jog brolis naktį mirė.

„Atvažiuokite iš ryto 10 valandą, sutvarkysime dokumentus ir galėsite pasiimti kūną“, – telefonu informavo klinikų atstovas.

Saulė, Rolando našlė ir šeimos draugas į Kauną atvyko nurodytu laiku ir laukė prie Neurologijos skyriaus, kuriame mirė vyras.

„Niekada Kauno klinikose neturėjau jokių reikalų, nežinau jų tvarkos.

Mūsų klausė, ar norėsime, jog broliui atliktų skrodimą. Sutikome, nes norėjome žinoti tikslią mirties priežastį.

Neurologijos klinikos gydytojai sakė, jog patologams anatomams jie nuneš dokumentus, ir liepė eiti laukti.

Mūsų niekas neįspėjo, jei norime mirusįjį atsiimti tą pačią dieną, dokumentai pas patologus anatomus turi patekti iki 13 valandos.

Laukėme valandą, tačiau reikalai visai nejudėjo. Kelis kartus vaikščiojome į gana toli nuo patologų anatomų esantį Neurologijos skyrių, vis klausinėjome, kur tie popieriai.

Patologai anatomai mums pareiškė, jei negaus dokumentų iki 13 val., šiandien skrodimo nedarys“, – su nuoskauda pasakojo Saulė.

„Kelis kartus vaikščiojome į Neurologijos skyrių ir teiravomės, ar jau nunešti popieriai. Mus tikino, jog jie jau pas patologus anatomus.

O šie staiga mums pareiškė, jog pavėlavome, šiandien skrodimo nebedarys, o kūną jie turi teisę laikyti parą.

Buvome priblokšti, nes prie klinikų jau seniai laukė iš Marijampolės su karstu atvykęs užsakytas katafalkas, buvome atsivežę drabužius mirusiajam“, – piktinosi marijampolietė.

Įskaudinta moteris paskambino į Sveikatos apsaugos ministeriją. Jos darbuotoja pasiūlė kalbėti su Kauno klinikų administracija.

Galop mirusiojo artimieji atsisakė skrodimo, nes mirusįjį norėjo parsivežti tą pačią dieną. Jie apie 15 val. gavo mirties liudijimą, kurį išrašė Neurologijos klinikos gydytojas.

„Nuėjau pas patologus anatomus ir klausiu, ar jau atiduos brolį. Jie sakė: „Per valandą viską sutvarkysime ir katafalkas parveš.“

Laukti nebegalėjome, nes darbo diena ėjo į pabaigą, o dar turėjome suspėti į Kalvarijos savivaldybę, susitvarkyti kitų dokumentų.

Kelis kartus patologų anatomų primygtinai klausėme, ar tikrai viskas gerai ir mes galime važiuoti, o karstą parveš katafalkas. Buvome patikinti, jog nebus jokių problemų, ir iš Kauno išvažiavome į Kalvariją.

Buvo keliolika minučių iki 17-os valandos, kai mūsų šeimos draugas nusprendė paskambinti katafalko vairuotojui ir paklausti, ar jis jau grįžta“, – pasakojo Saulė.

Mirusiojo artimuosius ištiko šokas, kai jiems vairuotojas pasakė, jog dar jis tebestovi prie Kauno klinikų: „Jūs nesumokėjote 50 eurų už mirusiojo aprengimą, man neatiduoda kūno.“

Saulė teigė, jog jiems niekas net neužsiminė apie užmokestį, nors, išvažiuodami, iš Kauno kelis kartus teiravosi, ar nebėra jokių kliūčių atsiimti kūną.

Mirusiojo artimieji paprašė, jog katafalko vairuotojas sumokėtų patologams anatomams, kad nereikėtų jiems vėl važiuoti Į Kauną.

Į Marijampolę sugrįžusiam vairuotojui Rolando artimieji atidavė pinigus ir tikėjosi čekio ar kvito, tačiau negavo nieko panašaus.

Vairuotojas teigė, jog jam nedavė jokio dokumento, patvirtinančio, kad už paslaugą sumokėta.

Po laidotuvių praėjo kelios dienos, ir Saulė nusprendė klinikose pasiteirauti, kiek kainuoja patologų anatomų paslaugos, kokia mokėjimo tvarka.

„Paskambinau į klinikų informaciją ir paklausiau, kiek kainuoja skrodimas, mirusiojo paruošimas bei aprengimas. Atsiliepusi darbuotoja atsakė, jog ji nežino, ir davė Patologinės anatomijos klinikos darbuotojo telefoną.

Atsiliepusio vyriškio pasiteiravau apie įkainius. Jis ne iš karto man atsakė, kad paslaugos yra nemokamos.

Aš jam prisistačiau, papasakojau, kaip iš mūsų buvo pasityčiota, ir paimti pinigai už, pasirodo, nemokamas paslaugas.

O klinikų darbuotojas man pareiškė: „Jūs nieko neįrodysite“, – stebėjosi ir piktinosi Saulė. – Po to jis man aiškino, jog patologai anatomai gauna tik minimalų atlyginimą ir pan. Aš jam atsakiau, jog gaunu irgi minimumą, tačiau darbą atlikti reikia sąžiningai.“

Po kelių dienų Saulei paskambino į Marijampolę iš Kauno klinikų atvykęs vyriškis. Jis nepasakė savo vardo, prisistatė patologų anatomų atstovu ir pasiūlė susitikti.

„Jis man pareiškė, jog dėl sumokėtų 50 eurų įvyko nesusipratimas, ir pusantros valandos man plovė smegenis kalbėdamas apie korupciją Lietuvoje ir Seime“, – apie keistą susitikimą pasakojo Saulė.

„Mes jums grąžinsime tuos pinigus“, – pareiškė klinikų atstovas ir padavė Saulei 50 eurų.

Moteris paėmė pinigus: „Atiduosiu našlei. Ji irgi gauna tik minimalų atlyginimą.“

Marijampolietė neslėpė, jog mirusiojo artimuosius labai įskaudino visa ši istorija: „Į Marijampolę atvykęs klinikų atstovas siūlė man rašyti skundą, tik jame jokių būdu neužsiminti apie pinigus. Pasiūlė man sumokėti, kiek tik reikia, kad nutylėčiau. Atsakiau, jog jų juodų pinigų man nereikia.“

„Pagalvojau, kokie pinigai ten, klinikose, vaikšto, juk tiek žmonių kasdien miršta? – liūdnai kalbėjo Saulė. – Klinikų atstovas, atvežęs 50 eurų, prašė neviešinti šios istorijos, tačiau aš jam nepažadėjau. Kiek gali vykti tokie pasipinigavimai? Gal ir nukentėsiu, gal pačiai kada nors teks gydytis, tačiau negaliu tylėti.“

Kauno klinikų gydytoja Milda Dambrauskienė, „Lietuvos rytui“ komentuodama apie paslaugų įkainius šioje gydymo įstaigoje, teigė: „Klinikos vadovaujasi Žmonių palaikų laidojimo įstatymu.

Mirusiojo aprengimas, padėjimas guldyti į karstą nėra laikomas paruošimu šarvoti, tai atliekama ne kaip atskira paslauga, jokio įkainio nėra.

Pastaraisiais metais skundų iš pacientų ar artimųjų nesame gavę. Apie šį konkretų įvykį neturime informacijos.“