Toks siūlymas pateiktas penktadienį paskelbtame bendruomenės
pirmininkės Fainos Kukliansky kreipimesi į Generalinę prokuratūrą
ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą.
Bendruomenės vadovė siūlo paskelbti, kokia sąraše esančių
asmenų dalis tiesiogiai dalyvavo žudynėse, o kiek prisidėjo
netiesiogiai, kiek iš jų buvo nuteisti, ar tarp jų yra asmenų,
kurie buvo kaip nors pagerbti valstybės, kokiose struktūrose jie
dirbo.
F.Kukliansky BNS penktadienį sakė mananti, kad visuomenei svarbu
gauti paaiškinimus apie šį sąrašą. Jos nuomone, viešinti būtų
galima tas pavardes, dėl kurių baigti teismo procesai.
„Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė mano, jog vengimas
viešinti Sąrašą gali turėti neigiamų pasekmių ne tik
nacionaliniu, bet ir tarptautiniu mastu, gali skatinti įvairių
teorijų, kurios žemintų Lietuvos valstybės vardą“, – teigiama
jos kreipimesi.
Ji taip pat siūlo prokuratūrai patikrinti, kiek sąraše yra
asmenų, kurie nebuvo nuteisti, bet dar yra gyvi, ir jei tokių yra,
kelti baudžiamąsias bylas jų atžvilgiu.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras yra
parengęs apie 2 tūkst asmenų sąrašą, kurie prisidėjo prie
Holokausto. Jis perduotas Vyriausybei.
Žydų žudynės Lietuvoje prasidėjo jau pirmosiomis Sovietų
Sąjungos ir nacių Vokietijos karo dienomis 1941 metų birželio
pabaigoje. Beveik visi provincijos žydai buvo suvaryti į getus ir
nužudyti iki 1941 metų lapkričio vidurio.
1943 metais okupacinė valdžia nutarė likviduoti ir didžiųjų
Lietuvos miestų getus. Iš viso iki nacių okupacijos pabaigos buvo
nužudyta apie 195 tūkst. Lietuvos žydų, karo pabaigos sulaukė
5-10 proc. Lietuvos žydų.
Naciams į Holokausto vykdymą Lietuvoje pavyko įtraukti
santykinai didelį lietuvių administracijos įstaigų ir vietos
gyventojų skaičių. Šis faktas iš dalies aiškinamas brutalia
sovietine okupacija, kurios Vakarų ir Vidurio Europos šalims neteko
patirti. Sovietų vykdyti žudymai, trėmimai į Sibirą ir kitos
skriaudos bent iš pradžių dalį lietuvių pavertė Vokietijos
šalininkais, su nacių – sovietų karu buvo siejamos viltys atkurti
Lietuvos valstybę.
Savo ruožtu dauguma žydų bijojo nacių Vokietijos puolimo ir
glaudėsi prie sovietų, šalyje išpopuliarėjo antižydiškos
nuotaikos ir stereotipai, bolševizmą vadinant „žydų valdžia“.
Kaip teigia Holokaustą tiriantis istorikas Arūnas Bubnys, nors
„galutinis žydų klausimo sprendimas“ buvo suorganizuotas ir
inicijuotas nacių, tačiau be aktyvaus dalies lietuvių
administracijos ir vietos gyventojų talkininkavimo jo nebūtų
pavykę taip sparčiai ir tokiu mastu įgyvendinti.