Valdžiai priskiriami pro rakto skylutę stebimi smulkūs skandalai,
„buitinė korupcija“ liko vienintelis opozicijos gelbėjimosi šiaudelis,
nes stambaus masto nusikaltimams įrodyti paprasčiausiai nebėra laiko.
Tai supranta ir dešiniuosius jau nuo prezidentavimo pradžios palaikanti
D.Grybauskaitė.
Kaip jau įprasta, kalbėdama apie valdžios korupciją, prezidentė vartoja
valstybiniu mastu įteisintą žodį „galimai“. Galimai, kad šalies vadovė
ir pati netiki tuo, ką sako, bet taip „reikia“. Sąvokos „galimai“ galia
Lietuvoje labai didelė.
Lietuvos teisėsauga nedalyvauja politiniuose procesuose, nėra
tiesioginių politinių užsakymų ir įvairių specializuotų teisėsaugos
tarnybų vadovai nesiteirauja valstybės vadovų, ką vienu ar kitu atveju
daryti. Politinę funkciją atlieka „laikas“ ir „galimai“.
Bet kurio rango politikui įtarimai gali būti pareikšti dabar, bet
atsakymas, kaltas ar ne, gali ateiti tik po metų, dvejų, o kartais, kaip
jau patyrėme, ir po dešimties. Teisėsaugos šiuo požiūriu neapkaltinsi.
Ir niekada neįrodysi, kad kas nors tarpusavyje susitarė vilkinti tyrimo
laiką.
Tai ne Lietuvos išradimas. Politiškai naudingo laiko tęsimo įvairiomis
priemonėmis, tarp jų ir teisėsaugos, mechanizmas sklandžiai veikia
visame pasaulyje.
Kiek politikų Lietuvoje yra tapę žodžio „galimai“ aukomis? Daug. Kiek
iš pradžių triukšmingų teisinių tyrimų subliūško? Daug. Kiek
išteisintų tebevaikšto su buvusio įtarimo šleifu? Daug. Ar įmanoma šią
bjaurią tradiciją panaikinti? Ne. Ji egzistuos tol, kol vyks kova dėl
valdžios. Tradicija ne tik klesti, bet ir tobulėja.
Prieš kelias savaites Lietuvoje staiga paplito specialaus liudytojo
terminas. Seniai vartojamas ir taikomas teisminėje praktikoje,
žiniasklaidoje jis tapo vos ne gąsdinimo įrankiu. Dar pusvalandis, ir
tau uždės antrankius – taip populiariai aiškinamas specialaus liudytojo
statusas. Kur kas baisiau, negu šiaip apklausa, ar ne?
Sakoma, kad nėra dūmų be ugnies. Yra. Gandai ir įtarus mąstymas labai
dažnai sukuria savarankišką realybę, neturinčią atitikmens tikrovėje.
Kažkada, nepriklausomybės atkūrimo mėnesiais, pasklido „žinia“ apie
iškilių Sąjūdžio veikėjų turtus Šveicarijoje. Niekada nepasitvirtino.
Bet debesėlis skrajojo penkiolika metų.
O kiek Lietuvoje iš specialaus kvapo dūmų nupinta įtakos agentų? Tai
visiškai netyrinėjama politinės tautosakos dalis, kuri vis dėlto nėra
praeitis. Mes joje gyvename, veikiame ir net norėdami nebegalime
pabėgti. Kraštuose, kur dar esama šamanizmo, specialus žynys gali
padėti išvaikyti demonus. Demokratinėse valstybėse premjerams reikia
suktis patiems.
Premjeras A.Butkevičius deda daug pastangų, kalbėjimo maniera ir net
veido mimika gindamasis nuo šlapdribos gūsiais siunčiamų įtarimų ir
prielaidų. Opozicija su viltimi klausia sau artimų politologų: ar šį
kartą oru perduodamas gripas nepakirs socialdemokratų sveikatos, ar
paliegę jie norės ir galės kurti naują Vyriausybę?
Manau, ir po sekinamos rinkimų karštligės socialdemokratai liks
priimtinesni rinkėjams nei kitos partijos. Priežasčių daug.
Pirmiausia, socialdemokratai su visomis ydomis ir virš galvos kybančiais
demonais esamomis išorinėmis ir vidaus sąlygomis yra adekvačiausia
politinė organizacija. Visos kitos, kad ir parlamentinės, yra perpus
silpnesnės.
Labiausiai nusilpo konservatoriai, kurie, juokindami politologus, net
prakalbo apie išankstinius rinkimus. Jie ne tik nėra pasiruošę perimti
valdžią, bet ir išvis neaišku, kas jiems vadovauja. Į visus esminius
politinius klausimus atsakinėja A.Kubilius, nors turėtų G.Landsbergis.
Ir dar neaišku, ar šių dviejų politikos piliečių pažiūros vienodos.
Paskaičius kitų konservatorių mintis, atrodo, kad jų gretose didesnė
pažiūrų makalynė nei Darbo partijoje. Kaip tada jais pasitikėti?
Antra, dabartinė nacionalinio saugumo politika yra efektyviausia iš visų
buvusių vyriausybių. Galima tai aiškinti pasikeitusiomis aplinkybėmis,
objektyviai pripažįstamu padidėjusiu Rusijos kariniu vaidmeniu, bet
svarbiau yra tai, kad į naujas aplinkybes reaguojama pozityviai.
Būdami valdžioje konservatoriai krašto gynybai teišspaudė mažiau nei
procentą BVP, nors tomis pačiomis geopolitinėmis aplinkybėmis Estija
skyrė du procentus. Kokios garantijos, kad staiga atsiradusi mažumos
Vyriausybė tęs dabartinę nacionalinę politiką? Jokių. O juk Rusijos
ir NATO konfliktas Sirijoje – ant nosies.
Trečia, nuosekliai tęsiama energetinės nepriklausomybės politika. Kai
kairieji laimėjo praėjusius rinkimus, buvo prognozuojama, kad vėl bus
blaškomasi tarp „Gazprom“ ir vietinių oligarchų interesų. Taip
neatsitiko. Ar iš kitokios sudėties Vyriausybės galima tikėtis ko nors
ypatingesnio energetinėje politikoje? Tikrai ne.
Ketvirta, nors ir vėžlio žingsniu, vis dėlto judama į priekį ekonomikoje
ir socialinėje politikoje. Savaime suprantama, jog norėtųsi
intensyvesnių reformų. Bet reformoms reikia ne tik idėjų, bet ir laiko
įgyvendinti. O ką įmanoma gera nuveikti sveikatos apsaugoje, jeigu
ministrai keičiasi paskirtajam net kojų neapšilus?
Penkta, ir svarbiausia, socialdemokratai, būdami centristinės pakraipos,
palaiko visuomenėje didesnę stabilumo iliuziją negu bet kuri kita
partija. Žinoma, nuo stabilumo iki sustabarėjimo dažnai tik vienas
žingsnis, bet kylančio geopolitinio štormo fone kol kas reikia ieškoti
kuo tvirtesnio inkaro.