Norima, matyt, pasakyti, kad iš apie 13 000 druskininkiečių, kurių darbingų yra apie 8000, neatsirado tinkamų įsidarbinti šioje įmonėje? Tikrai neatsirado, juk tas vietas užėmė Druskininkų creme de la creme – bosų vakai, žmonos, giminės, sūnus, dukros.
Ar norite sužinoti, kaip atrodo azijietiško bakšišo ir svainių kultūros persmelkti miestai? Sutaupykite pinigų, į Rusiją ar Tatarstaną važiuoti nereikia. Tie miestai čia pat.
Tai Druskininkai, Marijampolė, Utena, Lazdijai. Ar dar pavadinimų reikia? Pagrindiniai bosų gynybiniai argumentai: „mano žmona jau dirbo, kai ir aš atėjau“, „jis (ji) laimėjo konkursą“. Taip, tikrai nieko nuostabaus, kol nepamatai, kad savivaldybės struktūros užpildytos giminėmis.
LSDP vadovybė kratosi senos tiesos beviltiškai puldama žiniasklaidą, opoziciją, kaltindama jas siekiu nuversti Vyriausybę. Kas tai, naujiena? Visos opozicijos nori nuversti veikiančią vyriausybę, tik ir svajoja, kad vyriausybė susimautų. Apmaudu, bet klaidos pripažinimas Lietuvoje baisesnis už japonų sepuku.
Susimovusių visų be išimties Lietuvos partijų vadovai jau dvidešimt penkerius metus neigia įminę į mėšlą. Kaip kitaip, kai daugiau nei dviejų trečdalių savivaldybių tarybų etikos komisijos nesurengė nė vieno posėdžio. (VTEK, R.Valentukevičius).
Premjeras akivaizdžiai turi problemų su patarėjais, atsakingais už viešosios nuomonės formavimą, arba tokių neturi, arba jų patarimais nesinaudoja. Žinoma, viešosios nuomonės formavimo kontekste svarbu, kad LSDP atveju viešųjų ryšių patarėjai būtų puikiai susipažinę su socialdemokratine etiką ir jos svarba partijos veikloje.
Staigiai nubausti vieną susimovusią ministrę Vilniuje jiems problemų nesudaro. Puiku. Bet gal partijoje vienintelis likęs ideologas Gediminas Kirkilas (Vytenis Andriukaitis – Briuselyje) suprantamai paaiškins, kodėl LSDP vadovybės rankos sutrumpėja už Vilniaus ribų?
Kaip atsitinka, kad mūsų merai tampa tokie neliečiami, kad „savo kunigaikštystėse“ išdarinėja ką nori. Nesvarbu „švogerizmo“ partinės spalvos, jis skatina nusivylimą, pyktį, naikina iniciatyvą, gamina prisitaikėlius ir bailius.
Sudaromos sąlygos prasimušti dvasios elgetoms, nekompetentingiems draugeliams, marčioms, dukroms. Giminių tinklas platus, visų neįvardysi. Merų aiškinimas, jeigu apskritai teikiasi paaiškinti, esą tokia tvarka buvo dar prieš jiems tampant merais, yra niekas kita, kaip savigarbos neturinčio manymas, neva aplink jį vien kvailiai. Tai dabar merai žino. Kada ir kokių priemonių bus imamasi tai svainių „kultūrai“ panaikinti?
Kalbu apie visas Lietuvos savivaldybes. Ar sunku užsukti į personalo skyrių, kad patikrintum, kiek savivaldybei priklausančių įstaigų priglaudė visokių bosų giminių? Ar sunku prižiūrėti konkursus mažuose miesteliuose? Juk visi vienas kitą puikiai pažįsta. Tai kokia problema. Matyt, VTEK vadovui tai tikrai ne problema, nes į ją viešai numoja ranka. Sako, „tai mažų miestelių problema“.
Pradėti rimtą apsivalymą partijose trukdo iškreipta lojalumo samprata bei baimė prarasti regionuose „švogerizmu“ paremtą valdžią. Į mano kritiškus pasakymus reaguojama neigiamai: „Kam skalbi rūbus viešai?“
Nors visų registruotų politinių partijų statutai garantuoja nario teisę į viešą nuomonės reiškimą, tarp nusikaltėlių lojalumas grupei ir vadui yra aukščiau visko. Demokratinėje politinėje partijoje lojalumas baigiasi ten, kur prasideda korupcija, „švogerizmas“, savanaudiškumas.
Šį kalėjimo santykių inspiruotą lojalumą laikas baigti. Juk niekas nestovi įrėmęs šautuvą į kaktą reikalaudamas priimti kažkuriam asmeniui ar grupei asmenų naudingus sprendimus. Sukurtas nepotinis socialinio bendravimo modelis virsta spaudimu partijos nariams. Baimės ir karjerizmo persunktas mentalitetas sudaro sąlygas bet kuriam įtakingesniam partijos nariui vieną blogą dieną imti visą partiją už gerklės.
Druskininkų meras Ričardas Malinauskas jau seniai turėjo stabdyti narystę partijoje arba ji turėto būti sustabdyta.
Kažkaip pamirštama, kad, be Vijūnėlės dvaro, dėl kurio dabar vyksta tyrimas, Druskininkų meras nusižengė politinei etikai leisdamas už viešuomenės lėšas leidinį, nevykdydamas teismo sprendimo versti neteisėtai pastatytą tvorą. Abiem atvejais buvo žinoma, kad tokie veiksmai prieštarauja įstatymams. Tačiau vadovybės reakcijos nebuvo. Tai kaip čia dabar? Vieniems politinės etikos standartai galioja, kitiems – ne?
Ar bus iškviestas ant kilimėlio teisingumo ministras Juozas Bernatonis už tarpininkavimą merui susitikti su generaliniu prokuroru? Negi jam pačiam nebuvo aišku, kad bet kas, norintis susitikimo su generaliniu prokuroru, turi kreiptis į prokuratūrą, ne į tarpininką – Teisingumo ministeriją? Matyt, Lietuvoje paplito tarpininkavimo mada.
Anot Druskininkų mero, jis taip pat tarpininkavo savo draugui apmokant Vijūnėlės dvaro statybininkams už darbą. Ar meras neturi ką veikti, tik nešioti pinigus statybininkams? Visiškas absurdas. Tas tarpininkavimas ir yra „švogerizmas“, telefoninė teisė.
Generalinis prokuroras savo ruožtu padarė rimtą nusižengimą. Jis turėjo atsakyti teisingumo ministrui: „Tegul Druskininkų meras stoja į eilę kaip ir bet kas kitas.“ Sprendžiant iš jo paties kalbėjimo, jis šito nepadarė. Ar dabar svainystė įsiveis ir Generalinėje prokuratūroje? Klausimas retorinis.
Dešiniųjų politinių pažiūrų apžvalgininkas Mečys Laurinkus teisingai pažymi, kad „socialdemokratai su visomis ydomis ir virš galvos kybančiais demonais esamomis išorinėmis ir vidaus sąlygomis yra adekvačiausia politinė organizacija. Visos kitos, kad ir parlamentinės, yra perpus silpnesnės.“ Jis teisus.
Tuo pat tolerantiškumas švogerizmui su adekvatumu neturi nieko bendra. Nuolatinis kartojimas „aš nekaltas, aplinka kalta“ viešųjų ryšių prasme – tiesus kelias į nesėkmę. Giesmė sena kaip laikas.
Tačiau būtų pribloškiamai nauja, jeigu socialdemokratų vadovybė pripažintų klestintį „švogerizmą“ jų valdomose savivaldybėse ir imtųsi priemonių tam pasityčiojimui iš teisingumo sustabdyti.
Tokiu atveju jiems plotų visa Lietuva, o opozicija sėdėtų lyg musę kandusi.
Taip atsitikus būtų padaryta paslauga ir VTEK vadovui, kuriam jau nebereikėtų „švogerizmo“ nurašyti „mažų miestelių problemai“.
